Didysis šeštadienis yra tylos ir rimties diena – tikrasis šabas, kai Bažnyčia pasninku ir malda ruošiasi pasitikti savo Sužadėtinį – mirties ir pragaro Nugalėtoją. Bažnyčios Tėvai skelbia, kad šią dieną Viešpats nužengia į pragarus, kad iš ten išsivestų pirmuosius tėvus ir Senojo Testamento laikų teisiuosius. Kristaus Šviesa išsklaido mirties ir liūdesio sutemas.

---

Vigilijų vigilija ir motina

Sekmadienio išvakarėse, jau sutemus, Bažnyčia susirenka Velyknakčio budėjimui. Apaštalų laikų Bažnyčia šį budėjimą vadino Angeliškąja Naktimi, Visų vigilijų Motina. Pirmaisiais amžiais tokie budėjimai buvo įprasti – juos rengdavo prieš kiekvienas didesnes šventes, tačiau Velyknakčio budėjimas buvo pats švenčiausias – jis tęsdavosi visą naktį ir baigdavosi sekmadienio rytą Prisikėlimo Mišiomis.

Nuo VIII a. šias apeigas imta nukelti į Didžiojo šeštadienio popietę, o po Tridento liturginės reformos – į rytą. Velyknakčio budėjimas sugrąžintas po 1955 m. reformos.

Žiburių liturgija

Ugnies šventinimas – apeigos pradedamos naujos ugnies pašventinimu. Mums, gyvenantiems elektros amžiuje, tai tėra gražus simbolis. Tačiau ilgus amžius ugnies šviesa žmonėms buvo gyvybės ir šilumos šaltinis. Kaip Dievas išsklaidė tamsą, tardamas: „Tebūnie šviesaǃ“, – taip Kristus, Pasaulio Šviesa, išsklaido nuodėmių tamsą: „Dieve, atsiuntęs pas žmones savąjį Sūnų – pasaulio šviesą, pašventink šią naują ugnį, o mus pačius per šias Velykas uždek tokiu galingu dangaus troškimu, kad pajėgtume tyromis širdimis pasiekti amžinosios šviesos šventes“ (ugnies šventinimo malda).

Paschalo apeigos: velykinė žvakė, arba paschalas, simbolizuoja Kristų, Pasaulio Šviesą. Kaip šviesos stulpas vedė izraelitus per dykumą, taip Kristus šviečia mums kelyje į Pažado Žemę. Ši žvakė žinoma nuo IV a. Ji pažymima kryžiaus įspaudu, penkiais spurgais, kurie simbolizuoja penkias Viešpaties Žaizdas.

Iki 1955 m. reformos paschalas nebuvo nešamas per Bažnyčią. Buvo uždegamas trišakis, kuris simbolizavo tris moteris, atėjusias prie Kristaus kapo. Giedant Exsultet, diakonas nuo trišakio uždegdavo paschalą. Po reformos paschalo ženklinimo apeigos atliekamos prie laužo, o paskui jis iškilmingai įnešamas į tamsią bažnyčią, tris kartus sustojant ir užgiedant: Lumen Christi („Kristus mums šviečia“). Vedami Kristaus – Pasaulio Šviesos – mes džiaugsmingai keliaujame dangiškosios Jeruzalės link. Nuo paschalo liepsnos užžiebtos tikinčiųjų žvakės liudija Dievo malonę, kurią Kristus įlieja į mūsų širdis.

Exsultet: ilgas Velykinis šlovinimas, sukurtas tarp V ir VII a., yra tikras teologinės minties perlas, atskleidžiantis velykinio slėpinio reikšmę. Viešpaties mirtis, pasirodo, buvo ne pralaimėjimas, o tikrų tikriausia pergalė, nes taip įvyko mūsų atpirkimas: „Tikrai verta ir teisinga visa širdimi, visa siela ir kilniausiais žodžiais šlovinti neregimąjį visagalį Dievą Tėvą ir jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris amžinajam Tėvui sumokėjo už mus Adomo skolą ir iš meilės pralietu krauju panaikino bausmę už senąją nuodėmę.“

Himno autorius nebijo ištarti, sakytume, tikrą ereziją – net Adomo nuodėmė buvo prasminga, nes per ją mes pažinome Viešpaties gerumą: „O, koks nuostabus tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi tavo meilė: išvaduoti vergui atidavei Sūnų! Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga, nes Kristaus mirtis ją išdildė! Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“

Žodžio liturgija

Velyknakčio liturgija mums pateikia daug Šventojo Rašto skaitinių. Iki 1955 m. reformos jų buvo net dvylika (1955 m. reforma buvo palikusi tik keturis), dabar pateikiami septyni iš Senojo Testamento ir vienas iš Naujojo. Ši praktika mus nukelia į Apaštalų laikų Bažnyčią, kai buvo skaitoma daug skaitinių ir po kiekvieno buvo sakomos katechezės. Velyknakčio skaitinių ciklas iš esmės atitinka II–III a. katechumenams skirtus tekstus. Visi skaitiniai parinkti taip, kad kalbėtų apie Kristų ir krikšto malonę:

Pasaulio sutvėrimas (Pr 1, 1. (2–25). 26–31a. (31b–2, 2);

Abraomo auka (Pr 22, 1–2. (3–14). 15–18);

Perėjimas per Raudonąją jūrą (Iš 14, 15–15, 1);

Viešpats pasigaili Jeruzalės (Iz 54, 5–14);

Visi kviečiami prie Išganymo versmių (Iz 55, 1–11);

Kvietimas sugrįžti pas Viešpatį (Bar 3, 9–15. 32–4, 4);

Naujosios Sandoros pažadas (Ez 36, 16–28).

Velykų liturgija

Po 1969 m. liturginės reformos po Senojo Testamento skaitinių pradedamos Prisikėlimo Mišios, iškilmingai giedamas Gloria himnas, vėl skamba varpai ir vargonai.

Tuomet skaitoma Epistolė (Rom 6, 3–11), kur apaštalas Paulius kviečia mus būti naujais žmonėmis su Kristumi: „Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimu. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes toliau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.“

Po epistolės pirmąkart po 40 dienų pertraukos užgiedamas džiaugsmingas Aleliuja. Liūdesys pasitraukia, laikas šlovinti Viešpatį.

Evangelija mums pateikia vieną iš Prisikėlimo pasakojimų. Anksti rytą moterys atskuba prie kapo, tačiau randa jį tuščią. Angelai joms paskelbia Gerąją Naujieną: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“

Krikšto apeigos: nuo seniausių laikų Velyknakčio metu buvo krikštijami katechumenai. Jonas Auksaburnis mini, kad jo laikais šią naktį buvo pakrikštyta 300 tikinčiųjų. Pirmiausia giedama Visų Šventųjų litanija, taip prisimenant, kad esame susieti su dangiškąja Bažnyčia, ir vyksta vandens šventinimo apeigos. Jos ypatingai buvo išplėtotos senojoje liturgijoje: kunigas giedodavo ilgas maldas, kvėpdavo į vandenį (Šv. Dvasios veikimo ženklas), žegnodavo ir ranka skirstydavo vandenį, pildavo katechumenų ir krizmos aliejus. Šiuolaikinės apeigos supaprastintos iki velykinės žvakės pamerkimo į vandenį.

Krikšto pažadų atnaujinimas: 1955 m. reforma įvedė Krikšto pažadų atnaujinimą: tai tarsi savo krikšto išgyvenimas jau sąmoningai ir atsakingai. Kaip ir izraelitai įžengę į Pažado Žemę atnaujino sandorą su Dievu, taip ir mes vėl pasiryžtame gyventi krikšto pažadais.

Vidi aquam: pirmąkart tikintieji apšlakstomi naujai pašventintu vandeniu, giedant antifoną „Regėjau versmę“: „Regėjau versmę, trykštančią iš šventovės dešiniojo šono, aleliuja; ir visi, kuriuos vanduo tas pasiekė, buvo išgelbėti ir gieda: aleliuja, aleliuja!“ Ši giesmė primena Ezechielio pranašystę, kuri nurodo apie atvertą Viešpaties šoną, iš kurio teka malonių versmės visai Dievo autai.

Taigi Velyknaktis yra tikrasis Perėjimas – iš mirties į gyvenimą; iš tamsos į šviesą; iš nuodėmės į malonę. Pajuskime tą perėjimą ir savyje. Išgyvenkime Exsultet skelbiamą džiaugsmą, kad net visos mūsų ydos ir klaidos yra paimtos Viešpaties. Nepasilikime jų sau, atiduokime viską Jam, leiskimės Jo atperkami ir išgelbstimi.

 

Robertas Urbonavičius