Mintys 2024 metų Pasaulinei ligonių dienai pagal popiežiaus Pranciškaus žinią „Negera žmogui būti vienam“. Gydyti ligonį gydant santykius.

Jau daugiau nei tris dešimtmečius vasario 11-ąją švenčiame Pasaulinę ligonių dieną. Šią dieną, žvelgdamas į daugybę ligonių, kasmet aplankančių Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo vietą Lurde, įsteigė šventasis popiežius Jonas Paulius II, kviesdamas iš naujo sugrįžti prie žmogaus slėpinio didybės ir trapumo, susidūrus su liga, taip pat ir gydytojų pašaukimo bei misijos apmąstymo.

Šiemet popiežius Pranciškus, kreipdamasis į visus, susiduriančius su liga ir jos gydymu, atkreipia dėmesį į vis opesnę vienišumo problemą, dažnai plintančią akimirksniu. Nors žmogus sukurtas bendrystei ir šis siekis realizuojamas per draugystės bei meilės santykių dinamiką, įvairūs išbandymai nubloškia žmogų į šalikelę. Ta šalikelės patirtis nesirenka žmogaus pagal užimamas pareigas, gyvenimo būdą ar net lytį.

Šiųmetiniame savo kreipimesi į tikinčiuosius popiežius Pranciškus nurodo keletą tos skausmingos patirties priežasčių. Pirmiausia tai pasaulinių problemų ir karų sąlygojama socialinė krizė. Kita, ne mažiau grėsminga priežastis – besiplečiantis individualizmas. Žmogus žmogumi laikomas tiek, kiek atitinka kaskart kintantį naudingumo koeficientą. Taip sakant, senatvė, sunkios traumos ar ligos brangiai kainuoja, o jokios vertės nesukuriantis žmogus tampa grėsme tam, ką vadiname stabilumu ir pelninga rinka. Keista, tačiau pavojingiausi tampa tie, kurie iškrenta iš kažkieno susikurto konteksto.

Gluminanti besiplečiančios pakelės patirtis visada iškyla prieš akis, kai negali susikalbėti kartos: tėvai ir vaikai vienas kitam tampa nereikalingi. Atrodo, tarsi ir nieko tokio: nereikės žaisti su vaiku, kai visą jo dėmesį sutelksime į kompiuterio ar telefono ekranus, kai išauklėti asmenybę reikalausime tik iš institucijų, taip „išgelbėdami savo laiką būti naudingi“, bet kartu užgniauždami vaikystę. Prieš akis iškyla ir seneliai, laukiantys maltiečių sriubos ar skambindami į kokią nors pokalbių liniją. Tiesiog pasikalbėti. Tiesiog išgirsti gyvą, ne nuotolinį balsą. Deja, tai patirtis, kuri išbalansuoja, tačiau prie kurios priprantama, lyg taip turi būti.

Taip ir plečiasi tos pakelės, apsiskliautę apgaulinga teisumo skraiste. Ar tai padėtis be išeities, su kuria reikia susitaikyti vien tik todėl, kad ji akių nebadytų? Popiežius Pranciškus ragina nesitaikstyti su šia problema ir ją spręsti iš esmės, primindamas esminį šios problemos sprendimo būdą – bendrystę. Pasak popiežiaus, kaip gimstant mus kažkas paėmė į rankas, taip tų žmogiškų rankų nuolat reikia.

Pakelės patirtis kartu išreiškia ir viltį, ir galimybę. Viltį, kad gerasis samarietis pažįsta visas pakeles. Galimybę pabūti to samariečio rankomis. Tos vilties taip trokšta tiek fiziniai ligoniai, tiek kenčiantieji nuo vienišumo.

Visa tai, pasak popiežiaus, gali išsipildyti, žinant, jog Kristus Eucharistijoje „sau užsikrovė mūsų ligas“. Ir ne tik jas, tačiau ir griaunantį individualizmą, abejingumo diktatūrą bei civilizaciją išauginusių vertybių atmetimą.

Šiandieną, kai minime Pasaulinę ligonių dieną, norisi dalintis ne gąsdinančia pakelės patirtimi, tačiau viską iš naujo sujungiančia dialogo gelme, prie kurios ir į kurią tikrai verta grįžti, norint ne tik konstatuoti problemas, bet ir sėkmingai jas gydyti. Piliulė bendrystės daug veiksmingesnė nei tobuliausios vakcinos ar į kažkurią pusę bekrypstanti statistinė kreivė.

 

Nerijus Pipiras