Viešpaties palyginimas apie mergaites su žibintais, aišku, turi daugybę prasmių. Čia ir vėluojantis jaunikis, ir mergaičių apsnūdimas, ir visa gaubianti tamsa, ir uždarytos durys paikosioms. Vienas iš pasikartojančių motyvų – tai žibintas ir alyva. Visos pasiima žibintus, tačiau tik išmintingosios pasiima ir alyvos.

Žibinto paskirtis yra šviesti, tad tam reikalinga ir alyva, be jos žibintas – tai daiktas be prasmės ir paskirties. Ir nors mergaitės iš pirmo žvilgsnio visos buvo panašios, tačiau atėjus metui – kuomet reikėjo su degančiais žibintais pasitikti jaunikį – pasirodė jų skirtingumas.

Galime numanyti, kad penkių mergaičių paikumas pasireiškė ne jų protinių gabumų stoka, bet neatsakingumu, nemokėjimu numatyti galimybės, jog jaunikis vėluos ir alyvos gali neužtekti.

Esame įpratę Lietuvą vadinti Marijos žeme ir kryžių šalimi: visi esame katalikai, kai reikia krikštytis, priimti Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą, susituokti ir palaidoti. Esame dvasingi, nes per Kalėdas ir Velykas ateiname į bažnyčią, gal ir į kokius nors kaimo atlaidus nuvykstam.

Tačiau ar tai nebus tik gražūs indai be alyvos. Tikėjimas – be kasdieninės praktikos ir gyvensenos? O jei ir nesame tokie, jei stengiamės būti tikinčiais katalikais, visuomet bus pagunda pataupyti alyvos, kad ir ką ji simbolizuotų – mūsų ištikimybę, ryžtingumą, uolumą, maldingumą… Atlikti tai, ką reikia, nes reikia. Nes kartais ir tikėjimas tampa darbu, rutina be džiaugsmo ir ugnies, našta, kurios nesinori nešti, bet nedrąsu ir palikti…

Ar krikščionybės traukimasis Vakarų pasaulyje, pasireiškiantis uždarytomis bažnyčiomis, tuščiomis seminarijomis, apleistais vienuolynais, nereiškia, kad pakrikštytieji užmiršo savo misiją: būti pasaulio šviesa ir žemės druska? Ar beliko tik aprūkę žibintai pasaulio tamsybėse?

Tad Jėzaus palyginimas kviečia Jo mokinius būti ne pasyviais laukiančiaisiais, kol viską Dievas sutvarkys, bet nebijoti prisiimti atsakomybę ir atlikti patikėtą misiją uoliai bei rimtai.

Viešpats panoro savo Gerosios Naujienos skelbimą patikėti trapiems žmonėms, kartu su jais ir per juos keisdamas pasaulio veidą. Jo troškimas nepasikeitė. Jis tebeieško degančių širdžių, kurios šviestų Jo šviesa.

 

Kun. Robertas Urbonavičius

Bernardinai.lt