Didysis slėpinys

Dievas Sūnus visada išvien buvo su Dievu Tėvu ir Dievu Dvasia (vieninteliame Trivieniame Viešpatyje), kai dar ne tik pasaulis neegzistavo, bet ir tolimiausios galaktikos – niekas nebuvo sukurta…Švenčiausioji Trejybė amžinai skendėjo savajame kuriančios meilės džiaugsme ir be mūsų. Tačiau paslaptingas Visagalio troškimas pasidalyti viskuo su visomis protingomis būtybėmis (kiek mums Visatoje žinoma – angelais bei žmonėmis), kurie iš beribės meilės pertekliaus buvo pašaukti egzistuoti, Jo Širdyje taip pat amžinai „kirbėjo“…

Galime sakyti, kad Dievo meilė savaip pasiekė aukščiausią paslapties tašką, kai, iš anksto žinant, jog žmoniją (tik dėl jos pačios kaltės) ištiks neištikimybės Kūrėjui paralyžius, laikų pilnatvėje iš Dangaus į žemę atėjo Sūnus, kad viskuo, išskyrus nuodėmę, tapęs panašus į mus, savo meile taip prie savęs patrauktų mūsų širdis, idant jos būtų išlaisvintos iš savivalės daugiamečio įšalo ir visa apimančia esybe gręžtųsi į Jo Širdį…

Neregėtas valdoviškumas

Pranašiškai išsipildė Biblijos žodžiai, kai Dievo Sūnui, dar netapus Ecce Homo, Viešpats iš anksto sakė, ką Gerasis Ganytojas turės daryti su savo avimis. Kristaus Karaliaus šventėje pirmasis skaitinys byloja: Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas (…). Ganysiu jas teisingumu! (Ez 34, 16).

Štai karališkasis Jėzaus valdoviškumas – pasilenkti prie kiekvieno, kaip prie linkstančios žemyn nendrės – vargšo ir bedalio, sergančiojo ir viltį gyventi prarandančiojo – ir atiduoti jiems save, kad tik jie būtų ištiesinti, tai yra liautųsi žiūrėję vien į savo žemiškas problemas, ir su tikėjimu žvelgtų Aukštyn. Juk iš ten atėjo žmonių širdžių Karalius ir tarnų Tarnas, pasiryžęs viską paaukoti, kad mes visi suvoktume – tarnystė artimui yra nieku kitu nepakeičiama esminė artėjančios su Kristumi veidas į veidą bendrystės Dievo Karalystėje sąlyga.

Visi išgirs klausimą

Besibaigiantys liturginiai metai primena, kad ir mes ne su saule gyvensime – artėja eschatologinė žmonijos pabaiga, kai antrą kartą į pasaulį ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje, pagrįstai tikėdamasis, jog Jo ištikimieji sekėjai jau bus subrandinę dorybių derlių, kad būtų verti paveldėti nuo pasaulio sukūrimo jiems paruoštą Karalystę (Mt 25, 34).

Tuomet Jėzaus akivaizdoje bus surinkti visi žmonės: tikintieji ir netikintieji, indiferentai ir agnostikai… Niekas neklausinės, kokiai partijai priklausėte, bet visų bus klausiama šiais ar panašiais žodžiais: ką gero padarėte Mano vargšams, kuriuos neatsitiktinai sutikote savo gyvenimo kelyje? Jei savo dėmesingumu, lėšomis, atjautos bei įvairiais gailestingumo darbais rėmėte ir palaikėte stokojančiuosius, idant jie galėtų oriai gyventi, tada iš tikrųjų teikėte garbę pačiam Kristui, gyvenančiam juose.

Vargšai – kaip Dievas

Vienas autorius rašė: „Kai nieko nebelieka, lieka meilė kitiems. Aš buvau alkanas, ištroškęs, buvau svetimas, nuogas, ligotas, kalėjime, ir tu man padėjai. Šeši žingsniai kelio, kur gyvybės esmė yra meilės esmė. (…) Viską, ką padarei tik vienam iš mano jauniausių brolių, padarei man! Vargšai yra kaip Dievas! Vargšai yra Dievo kūnas, jų akys yra Dievo akys, jų alkis yra Dievo alkis.“

Tarnauti taip, kaip Jis nori

Kadangi Jėzus dėl mūsų tapo vargdieniu (2 Kor 8, 9), todėl Jis yra vargšų sakramentas, nes pats tapatinosi su jais. Paskutinę dieną visi, krikščionys ir nekrikščionys, bus teisiami pagal meilę, ir viską lems mūsų darbai, kuriuos ypač skyrėme tiems, kuriems jų labiausiai reikėjo. „Todėl išmokime apmąstyti tokią didelę paslaptį ir tarnauti Kristui taip, kaip Jis nori, kad Jam būtų tarnaujama“ (šv. Jonas Chrizostomas). Taigi tik tada Jo Karalystė tampa realybe, kai, sekdami Kristumi, patys žengiame į laisvę ir aplinkiniams padedame savimeilės pančius sutraukyti…

Apsivilkęs „nuogumu“

Iš tiesų reikia drąsos priimti Dievą tokį, kokį Jis nori, kad mes matytume – nuogą. Nuo Betliejaus lopšio iki pat Kalvarijos, kai nuo Jo kūno nuplėšė drabužius. Šiame išoriniame Jėzaus paniekinime glūdi dieviškos meilės susinaikinimo dėl mūsų aktas – kenozė, kurios iš prigimties mes bodimės, todėl, jos slėpinio negalėdami visiškai suprasti, nepajėgiame tinkamai ir priimti. Čia tik malonė gali pakeisti mūsų širdis bei mintis… Jėzus nesipriešino nukryžiavimui – tai tikroji vidinio nuogumo esmė bei gelmė. Dėl to Jis buvo išaukštintas… Derėjo labiausiai dėl mūsų Pasižeminusiajam Danguje amžinai tapti labiausiai Išaukštintuoju (plg. Fil 2, 9).

 

Kun. Vytenis Vaškelis