Būčiau ribotas pasaulis, bet esu ne uždara – mintys pažįsta kelių nepabaigiamumą. Mano kūnas telpa į tam nustatytą formą ir mintys turi panašų išraiškos būdą, kuriuo pažymėtas mano savitumas. Nenorėdama sustingti sau pačiai įprastoje erdvėje ir gyventi iš pirmo žvilgsnio atpažindama savo minties kryptį – kreipiu žvilgsnį į šalia esantįjį.

Pirmiausia į tą, kuris man svarbus, kurį galiu gerbti ir pasikliauti, kurį vadinu savo draugu. Ir kuris gerbia ir pasikliauna manimi, vadina savo drauge. Ir pavadina vardu. Pradžia draugystės – pakviesti kitą vardu. Draugo vardas daug ką aprėpia – susipažinimą, pasikeitimą pirmosiomis frazėmis, atidų vienas kito stebėjimą ir pagarbų kvietimą eiti kartu tam skirtą kelio atkarpą. Vardas lyg kodas asmens nuomonių, nuostatų, požiūrių apibūdinimui. Kartais draugo vardas ištariamas tyliai- lyg sau, kad prisimintum, kad pakviestum atgyti mielą paveikslą su ištisu nepakartojamu jo pasauliu.

Užkalbinta pasijuntu išrinkta iš daugelio – su pasididžiavimu dėlioju išskirtines mintis, kaip dovaną mane užkalbinusiam, parodžiusiam dėmesį mano kitoniškumui. Kitoniškumas ir žavi, ir stebina, ir glumina. Sustoju su juo susipažinti – vardas ištartas, pati dialogo pradžia. Sustoju pagarbiai. Mainų pradžia – šviesių mainų pradžia – pasidalinimas tampa svarbia draugystės sąlyga. Prasideda nematomos derybos – prisitaikymo galimybė, derėjimo ar visiškos nedarnos galimybė. Stengiuosi suprasti, ar derėsiu prie kito, ar turiu pasitraukti ir nedalyvauti man nepriimtinoje bendrystėje. Savo gyvenime esu nuolatinė detalių derintoja – prie bendros gamos, tačiau nepakartojama išraiška. Kitoniškumas ir turimas savitumas siekia savyje derėti – lyg nedaloma visuma. Draugystė – kitoniškumo priėmimas, atidus įsiklausymas su pagarba į kito minčių tėkmę, netikėtas jų išraiškas, įsiklausymas į pauzes ir judesių daugiakalbiškumą.

Daugybė draugų portretų iškyla prieš mane ir draugystės paveikslas tampa išbaigtas. Nors iki pat šių dienų randu, vis randu detalių, kurios papildo ir praplečia draugystės piešinį, ta įvairovė savyje dera.

Pagarba – draugystės ženklas – nudžiungu išgirdus tariant:

Tavo nuomonė tokia nebalsi, kad ji nieko neužgauna.

Štai atidus, kritiškas žvilgsnis nejučia stabteli ties mano išsiskiriančia minties poza. Tas žvilgsnis mato, ko neįmatau pati, ko nesugebu permatyti ir įvairiapusiškai įvertinti. Surinkusi visų draugų žvilgsnius ieškau bendrumų ir skirtumų, ieškau išbaigtos gyvenimo panoramos. Ji nebus pabaigta, bet tobulinamas pažinimas yra nuolatinis atsivėrimas.

– Tu neteisi, – išgirstu vienu ar kitu klausimu.

– Ne, aš teisi būdama savojoje pozicijoje. Nebent neteisinga mano pozicija. Pasikeiskime vietomis.

Ir atėjusi į kitą poziciją, matau, kad tenka keisti minties kryptį. Ir keičiu, jei matau naudą mano buvimui. Ir savo draugų skatinama tampu, kuria nebuvau. Po kurio laiko, jeigu naujas požiūris tampa mano savastimi, esu pavadinama ta, kuria esu. Ir vėl yra šalia esančio draugo pasaulis, kuriame būčiau neatpažinta. Taip susipažįstu su pasauliais, ateinančiaisiais kartu su kitais, renkuosi, derinu ir priimu arba atmetu. Pasilieku arba palieku. Kartais sugrįžtu pripažindama , kad klydau, kartais suklydusi per vėlai išeinu. Tačiau patirtis turi savo kalbą, tikslą, savo nuorodas. Esu atidi plėsdama savo vidaus akiratį – renkuosi derinu, šildau ir jaukinu naujumą prie man įprastos, tik man savitos erdvės. Ir čia esu draugų palaikoma.

Geranoriškumas, atpažįstant mane kaip savitą ir niekuo nepakeičiamą. Ir keisdamasi lieku su savo atspindžiu, kuris yra išskirtinis mane pažįstantiems. Tęsiu dialogą ir nudžiungu galėdama draugui tarti:

– Esi žavus net klysdamas. Nes greitai pasitaisai. Pastabus niuansams ir neišsakytoms mintims.

Tęsiu toliau galbūt kitam pašnekovui:

– Tavo šmaikštumas kerta taikliai, bet neskaudžiai.

Humoras užglaisto nepatiklumą, įtampą, leidžia subtiliai pasakyti nemalonius žodžius, atneša žaismingumo ir padeda pažiūrėti į problemą nestandartiškai.

Kuo plačiau ir giliau žiūriu – draugystėje – visų pasaulio draugų, visų gerųjų bruožų spalvos ir atspalviai, kontrastai. Bet kuris draugystės bruožas patvirtina mano unikalumą ir pakviečia atsinaujinti. Kiekviena akimirka – yra tapimas, tuo, kuo dar nebuvau. O semdama iš kitoniškumo atnaujinu įprastus, prikeliu užmirštus, surandu nerastus savo asmenybės bruožus. Ir kuriam laikui sustabdau save – kad visa, kas atėjo pas mane, kas užėmė išėjusiųjų vietą vėl taptų mano unikalumu. Atsimenu paskatinimus siekti, pabandyti:

– Visi turime nepatikrintų talentų. Talentas įpareigoja – jis privalo atsiskleisti – tai nuosavybė priklausanti visiems.

Taip tampu tuo, kuo niekada nebuvau, gal net nesitikėjau būsianti. Paskatinta ieškau galimybių ar pasinaudoju jau esamomis – tampu veikli ir daugiau pasitikinti. Su mano pačios atsiskleidimu ateina vis naujos ir naujos galimybės. Ribotas pasaulis nebetelpa manyje – galiu nujausti esant save beribę ir nepavaldžią savo trūkumams. Viena užverta atveria kitą. Savo nepažinų pasaulį randu aplankytą draugų. Tie aplankymai sustiprina. Nesėkmės ar nelaimės metu dviese ir tyla lengvesnė, kai išgirstu kantrų buvimą kartu nepataisomoje situacijoje. Dviese ir tyla yra iškalbi. Ji padeda peršokti laiką ir pradėti naują gyvenimo etapą.

Draugų susitikimai ir buvimas kartu tam skirtą laiko atkarpą ar net visą gyvenimo laiką yra pasikeitimai individualiomis vertybėmis atsiduriant ten, kur dar nebuvau, sužinant, ko nežinojau, tampant ta, kuria dar nebuvau.

 

Virginija Adomonytė