Vilniaus šv. Juozapo teologijos institutas ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija vasario 3 d. pakvietė Lietuvos Bažnyčią į forumą „Apie Sinodą ir sinodiškumą: kad būtume gyva Bažnyčia“.

---

Forume vyko trys sesijos, nagrinėjusios Bažnyčios sinodiškumą įvairiais aspektais.

Pirmoji sesija. Apie sinodą Bažnyčios istorijoje ir misijoje vakar, šiandien ir žvelgiant j ateitį. Ką reiškia Bažnyčios sinodiškumas ir koks jo ryšys su Tradicija? Kokį mokymą apie tai mums paliko II Vatikano susirinkimas ir ar šiandien jis vis dar aktualus? Koks teologinis Bažnyčios sinodiškumo pagrindas ir kodėl šiandien dar kartą dera tai įvardinti bei kartu apie tai mąstyti?

Forumo darbui vadovavo Vilniaus šv. Juozapo teologijos instituto direktorė dr. INGRIDA GUDAUSKIENĖ ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos generalinis sekretorius kun. FRANCIŠEKAS JUSIEL.

Retrospektyviai apžvelgti Bažnyčios sinodiškumo istoriją buvo paprašyta meno ir Bažnyčios istorikė, buvusi Lietuvos atstovė prie Šventojo Sosto, profesorė IRENA VAIŠVILAITĖ.

Nuo Jeruzalės iki Nikėjos

Profesorė pabrėžė, kad norint kalbėti apie sinodiškumą ir Bažnyčią reikia kalbėti bendrai apie krikščionybę. Sinodas yra seniausia Bažnyčios egzistavimo forma. Pirmuoju sinodu galima pavadinti Jeruzalės bendruomenės sprendimą paskirti diakonus, nors Bažnyčios istorikai šito proceso sinodu nepavadintų. Tikruoju sinodu galima laikyti apaštalų Petro ir Pauliaus susitikimą Jeruzalėje, iškilus klausimui dėl apipjaustymo – ar pagonims, priimant Jėzaus mokymą, reikia būti apipjaustytiems pagal judaizmo įstatymus, ar ne.

Visose šiandien pasaulyje egzistuojančiose krikščionių Bažnyčiose ir bendruomenėse vienaip ar kitaip veikia sinodas, – sakė Bažnyčios istorikė I. Vaišvilaitė. – Rytų Bažnyčios, dalis reformuotų, protestantų Bažnyčių, netgi tos, kurios neturi vyskupų, rengia sinodus. Yra sinodai, kurie tiesiogiai valdo Bažnyčią. Visose Rytų Bažnyčiose sinodas yra reguliariai veikianti institucija. Profesorė atkreipė dėmesį į aktualijų kontekstą, paminėdama, kad, kai Rusijos caras Petras I labai neilgai egzistavusį Maskvos patriarchatą pavertė valstybės institucija, ji vadinosi Sinodu – praktiškai Bažnyčią valdančia ministerija.

Prof. I. Vaišvilaitė, apžvelgdama Bažnyčios susirinkimų istoriją, paminėjo ir žodžius, kuriais jie buvo vadinami: synodus graikiškai ir lotyniškai concilium – reiškia visiškai tą patį – susirinkimą. Sustruktūrintose, vyskupų hierarchijos vadovaujamose Bažnyčiose įvyko keli šimtai susirinkimų dar iki I Visuotinio Bažnyčios susirinkimo Nikėjoje (325 m.). Skirtumas yra tas, kad Bažnyčios susirinkimus sušaukdavo karaliai, o sinodus – vyskupai. Sinodų teisė labai griežta nebuvo, juose dalyvaudavo ir pasauliečiai, – aiškino profesorė.

Sinodas Lotynų Bažnyčioje

Apžvelgdama sinodinę gyvenimo formą Lotynų Bažnyčioje, I. Vaišvilaitė sakė, kad ji labai aktyvi buvo maždaug iki XII amžiaus. Po to buvo didelė pertrauka, po kurios aktyvus sinodiškumas prasidėjo XVII a., bet jis labiau vyko dieceziniu lygmeniu.

Laikotarpiu, kai Lotynų Bažnyčia išgyveno didžiąją schizmą (1378–1417), buvo net trys popiežiai, išėjimas iš tos krizės vyko per Bažnyčios susirinkimą. Ištikus popiežystės krizei, Bažnyčios susirinkimas bandė pakelti susirinkimo statusą iki lygiagretaus su popiežiumi. Stiprėjant popiežiaus institucijai, į susirinkimus žvelgiama gana įtariai, – kalbėjo Bažnyčios istorikė. – Visuotinis Tridento (1545 m.) susirinkimas padarė Bažnyčią daug labiau centralizuotą ir disciplinuotą. Nuo jo buvo labai ilga pauzė iki I Vatikano susirinkimo (1869 m.).

Tuo metu sinodiškumą išlaikė kai kurios vietinės Bažnyčios. Viena iš tokių – Šveicarijos Bažnyčia. Ji turėjo privilegiją pati išsirinkti vyskupus, popiežius juos tik patvirtindavo. Tos tradicijos poveikis Šveicarijos Bažnyčioje jaučiamas ir šiandien, – pažymėjo profesorė.

Bažnyčios sinodiškumo paveikslą prof. I. Vaišvilaitė tęsė pasakojimu apie netolimus laikus, kai 1965 metais sušauktas II Vatikano susirinkimas į Romos Katalikų Bažnyčios gyvenimą bandė grąžinti sinodiškumą. Popiežius Paulius VI tai sutvarkė per Kanonų teisę. Bažnyčios Kanonų kodekse labai aiškiai yra nusakyta, kad sinodas be popiežiaus yra niekinis. Popiežius sinodą kviečia ir viską tvarko. Yra numatyta, jeigu per sinodą numiršta popiežius, sušauktas sinodas turi nutraukti darbą į laukti, kol bus išrinktas kitas popiežius, kuris nuspręs, ar sinodas tęs darbą. Be popiežiaus sinodo nėra. Ta tvarka, kurią įvedė popiežius Paulius VI, yra kurijinė ir popiežiška Bažnyčioje, – teigė profesorė. – Dabartinis sinodas buvo rengiamas popiežiaus kurijoje. Sinodas turi tik patariamąją teisę, jokių sprendimų nepriima ir dokumentų neišleidžia. Sprendimus priima popiežius, remdamasis sinodo medžiaga.

Popiežiaus Pranciškaus novatoriškumas

Profesorė I. Vaišvilaitė prisiminė metą, kai ji buvo Lietuvos atstovė prie Šventojo Sosto, tada vyko pirmasis popiežiaus Pranciškus sušauktas sinodas (2013 m.). Iki to laiko egzistavo biurokratinė tvarka, kai į sinodą atvykdavo delegatai su iš anksto pasiruoštais tekstais. Kai kuriems aktyviems vyskupams tie sinodai buvo trikdis darbe, todėl dažnai Vyskupų konferencijos deleguodavo kokį nors vyskupą, kuriam šiaip patinka Roma. Tie sinodai savo forma panašūs į komunistų partijos suvažiavimus, – drastiškai palygino buvusi ambasadorė.

Popiežius Pranciškus, žinodamas apie tokią biurokratinę sinodo formą ir turėdamas Lotynų Amerikos Bažnyčios vyskupų sinodų patirtį, kur yra didelis privalumas, kad visi kalba viena kalba ir gali lengvai sutarti, sinodo generaliniu sekretoriumi pasirinko ką tik iš Brazilijos grįžusį nuncijų kard. Lorenzo Baldisseri, turintį darbo su daugiau negu dviem šimtais vyskupijų patirtį.

Buvusi ambasadorė, iš arti stebėjusi pasirengimo sinodui procesą, pabrėžė įdomų dalyką, kad kard. Baldisseri labai mėgo muziką, buvo muzikantas, o muzikoje yra tvarka – jis buvo labai organizuotas. Popiežius Pranciškus jam pavedė užduotį organizuoti sinodą taip, kad jis būtų gyvesnis, iš esmės pakeisti jo darbo metodus – išjudinti, kad vyktų gyvos diskusijos ir tikrų nuomonių išsakymas, o ne paruoštų tekstų skaitymas. Inercija buvo labai didelė ir eksperimentas nelabai pavyko, – apgailestavo buvusi Lietuvos atstovė prie Šventojo Sosto.

„Per 60 metų Bažnyčioje vyko sinodai dėl įvairių konkrečių dalykų – apie Libaną, apie šeimą, apie konkrečia tarnystę… O dabartinis sinodas yra dėl paties sinodiškumo, – į reiškinio naujumą atkreipė dėmesį Bažnyčios istorikė. – Neįmanoma įsivaizduoti dokumento, kuris padarytų Bažnyčią sinodiškesnę. Tai yra procesas – bandymas paskatinti kalbėjimą, sinodiškumą pačioje Bažnyčioje. Šitas sinodas savo svarstymų tema yra labai novatoriškas. Pasaulis po II Vatikano susirinkimo labai pasikeitė. Dabar yra beveik pusantro milijardo katalikų pasaulyje – tai didžiulė įvairovė. Popiežius turi galią, bet įsivaizduoti, kad ta milžiniška Bažnyčia vienu ypu stotų už kokį nors popiežiaus pasakymą, yra nerealu, šito niekada nebus.“

Profesorė I. Vaišvilaitė atkreipė dėmesį į šio sinodo gestus, kurie nurodo jo dvasią. Pirmiausia tai yra Evangelija – ji yra kaip soste Sinodo salėje, Jėzaus atvaizdas, kuris pasitinka, įeinant į aulą. „Labai svarbus dalykas yra tai, kad nebuvo hierarchinės tvarkos, nors popiežiui pastatė krėslą su ranktūriais – tiktai tiek. Viskas vyko vienodu lygmeniu, sėdint prie stalų. Šitas sinodas moko klausytis – klausytis maldoje, melstis. Dabartinė Vakarų kultūra ir pati Bažnyčia nemoka klausytis, jai labai reikia to mokytis“, – su tokia viltimi baigė pasisakymą prof. I. Vaišvilaitė.

Bažnyčia, ką sakai pati apie save?

Generalinės asamblėjos pirmosios sesijos, kuri vyko praeitų metų spalio mėnesį, apibendrinamojoje ataskaitoje skaitome, kad sinodiškumas, kolegialumas ir popiežiaus primatas susiję vienas su kitu.

Kaip sinodas, sinodiškumas – sąvokos ir procesai susiję su Bažnyčios tradicija, ar sinodiškumas yra tradicijos vaisius, ar Evangelijos skelbiamas Bažnyčios bendruomenės buvimo būdas, kokį vaidmenį sinodiškumas atlieka Bažnyčios gyvenime ir kaip jis tęsia ankstesnių kartų patirtį, – kalbėjo Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas sinode, Telšių vyskupas ALGIRDAS JUREVIČIUS.

Vyskupas Algirdas pradėjo kalbą, dėkodamas profesorei I. Vaišvilaitei už gražius žodžius apie muzikantus (vyskupas yra vargonininkas). Šis pastebėjimas pagyvino auditorijos nuotaiką ir sutelkė dėmesį.

Piramidė ar menora?

Vyskupas priminė, kad kalbant apie Bažnyčios valdymo struktūrą dažnai pasitelkiamas piramidės vaizdinys. Dievo tauta gyveno Egipto tremtyje ir labai gerai žinojo, kas yra piramidė, pagal kokį principą ji pastatyta. Piramidinė struktūra sudaryta sėdėjimo kitiems ant sprando principu – tie, kurie viršuje, sėdi kitiems ant sprando iki pat žemiausios pakopos ir ją slegia. Tai engimo struktūra, – akcentavo vysk. A. Jurevičius.

Izraelitams tokia struktūra nepatiko. Savo religiniame mentalitete jie piramidę apvertė aukštyn kojomis ir pagamino menorą – septynšakį žibintą – iš kurio pagrindo į viršų kyla septyni žibintai. Ji simbolizuoja Dievo tautos struktūrą, kurioje viskas kyla į viršų, Dievo link, – sakė Telšių vyskupas.

Sinodo protagonistas – Šventoji Dvasia

Vyskupas atkreipė dėmesį, kad prof. Vaišvilaitė jau minėjo, jog pirmuoju Bažnyčios sinodu galime laikyti apaštalų susirinkimą, kuris aprašytas Apaštalų darbų 15-ajame skyriuje. Aprašymo pabaigoje sakoma: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“ (Apd 15, 28). Apaštalai savo sprendimą sutapatina su Šventosios Dvasios sprendimu.

Vyskupas A. Jurevičius papasakojo apie sinodo darbo dienos struktūrą ir principus. „Kiekviena diena prasidėdavo malda, himnu į Šventąją Dvasią – Šventoji Dvasia buvo kviečiama į sinodo darbą. Pristatė pokalbio Šventojoje Dvasioje metodą, kuris buvo pagrindinis darbo principas: kai darbo grupėje būdavo išklausomos išakytos nuomonės visi dalyviai 3–4 minutėms nutildavo ir į savo širdį kviesdavo Šventąją Dvasią, kad Ji padėtų ištirti, kuri iš jų labiausiai atitinka Bažnyčios tradiciją ir Šventosios Dvasios vedimas labiausiai reikalingas šiandien. Popiežius Pranciškus vis pabrėždavo, kad sinodas nėra parlamentas, kad jo vedlys, protagonistas yra Šventoji Dvasia“, – akcentavo Vyskupų sinodo tėvas.

Vyskupas Algirdas papasakojo, kad grįžęs iš sinodo internete skaitė Vokietijos vyskupo Stefano Osterio SBD, taip pat dalyvavusio sinode, interviu. Jo buvo klausiama, kuo Vatikano sinodas skiriasi nuo Vokietijos sinodinio kelio. Į tai jis atsakė pabrėždamas, kad skirtumas yra labai ryškus, nes Vatikano sinode kiekvieną dieną buvo meldžiamasi į Šventąją Dvasią, Ji buvo kviečiama, Ji buvo protagonistė – to nebuvo sinodinio kelio susitikimuose Vokietijoje.

Bažnyčios sinodiškumui – menoros logika

Toliau vyskupas A. Jurevičius pažymėjo, kad jiems, sinodo tėvams, iki galo nebuvo aišku, kas yra sinodiškumas ir kaip jis turi veikti. Tai atsispindi baigiamajame sinodo dokumente, kuriame yra skyrius apie klausimus, reikalaujančius detalesnio svarstymo ir aiškumo. Pirmiausia tai yra klausimas apie tai, kaip sinodiškumą išgyvena protestantiškos ir Rytų Bažnyčios.

Protestantiškose Bažnyčiose ir bendruomenėse sinodiškumas išgyvenamas labai skirtingai, nėra vieningos nuostatos. Dažnai yra taip, kad konsistorijos (sinodai) priima sprendimus, kuriuos bendruomenės pastorius turi vykdyti.

Rytų Bažnyčiose taip pat nėra vieningumo. Kartais sinodai pasitarnauja politiniams reikalams, susiskaldymui, siekiant pabrėžti vienų išskirtinumą prieš kitus, tokia įtampa šiandien tvyro tarp Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatų, – teigė vyskupas.

„Katalikų Bažnyčioje mes turime dar ir Petro primatą, – atkreipė dėmesį į skirtumą su kitomis Bažnyčiomis vyskupas. – Sinodo tėvai nurodė tokią kryptį, kad nėra iki galo aišku, kaip hierarchinė struktūra, Petro primatas ir visa Bažnyčia turi tarpusavyje veikti, kokį ryšį jie turi.“ Viliamasi, kad antrojoje sinodo asamblėjoje šis klausimas bus svarstomas, gilinamasi ir bandoma atrasti, kaip tai turėtų veikti Katalikų Bažnyčioje. Jau ir dabar vykusios asamblėjos metu buvo bandoma į klausimų svarstymą  įtraukti visus Bažnyčios atstovus, ne tik hierarchus. Popiežius Pranciškus nuolat akcentavo, kad sinodo tikslas nėra parengti konkrečius dokumentus, bet padaryti Bažnyčią labiau sinodinę, – sakė vyskupas.

Katalikų Bažnyčia ir sinodas laikosi tradicinės linijos, kuri tęsiasi nuo apaštalų laikų – ieškoma pačios efektyviausios formos, kaip Bažnyčia galėtų gyventi sinodiškai, kad struktūra nebūtų slegianti.

Baigdamas savo pasisakymą, vysk. A. Jurevičius pabrėžė, kad Katalikų Bažnyčia ir sinodas laikosi tradicinės linijos, kuri tęsiasi nuo apaštalų laikų – ieškoma pačios efektyviausios formos, kaip Bažnyčia galėtų gyventi sinodiškai, kad struktūra nebūtų slegianti. „Kad synodus – keliavimas drauge, ėjimas viena kryptimi – būtų kilimas į viršų. Mes renkamės menoros logiką.“

Sinodo naujumas

Sinodo tėvai grįžo į vietines Bažnyčias, į vyskupijas ir nori mus visus kuo glaudžiau įtraukti į sinodinį procesą, dalindamiesi tais vaisiais, kuriuos jie jau pasiekė asamblėjos metu, bet taip pat ir skatinti mus pačius kalbėti aktualiais klausimais, pateikti savo įžvalgas sinodiniam procesui. Popiežius Pranciškus kviečia naujai pažvelgti į sinodinę praktiką. Apie tai, ar šiame procese išryškėjo reikšmingi naujumo aspektai, ar galime kalbėti apie sinodo naujumą, pasisakė Vilniaus universiteto docentas, LKMA akademikas, buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto VYTAUTAS ALIŠAUSKAS.

Senojo valdymo modelio krizė

Akademikas pirmiausia pabrėžė, kad negalima tapatinti sinodinių procesų, kurie vyko ankstyvojoje Bažnyčioje antikos ir viduramžių laikais, su tuo, kas vyksta jau moderniais laikais. Popiežius Paulius VI, sušaukdamas II Vatikano susirinkimą, neturėjo minties, kad susirinkę vyskupai jam daug patarinėtų Bažnyčios valdymo klausimais. Iš to, ką tuo metu kalbėjo teologai ir susirinkimo tėvai, neatrodo, kad popiežiui būtų to reikėję. Tuo metu vyravo labai skirtingos teologinės ir kultūrinės srovės, todėl buvo tikimasi, kad susirinkime vyskupai pajus Bažnyčios vieningumą, išgyvens bendrystę ar net atras kokių nors naujų idėjų Bažnyčios gyvenimui.

„Popiežius Pranciškus puikiai suvokė, kad tie sinodai nedavė rezultatų, kurių buvo iš jų tikimasi. Ir ankstesniais jo sušauktais sinodais dėl Amazonijos ar šeimos klausimų visa atsakomybė gulė ant popiežiaus pečių, – pabrėžė V. Ališauskas. – Kaip jau buvo minėta, sinodas neskelbia jokio baigiamojo dokumento – tik popiežius, remdamasis jo medžiaga, skelbia apaštališkąjį paraginimą, kuris turėtų duoti naują postūmį Bažnyčios gyvenime.“

Bažnyčia – keliaujanti Dievo tauta

Minėtieji paskutinieji sinodai išryškino šios institucijos krizę, todėl popiežius Pranciškus nusprendė kelti klausimą kitaip – ar pati Bažnyčios struktūra kaip tokia nėra sinodinė?

Akademikas sakė, kad nereikėtų nurašyti Vokietijos sinodo, kurio „Šventoji Dvasia nelydi“, nes jis taip pat provokavo klausimą – koks turėtų būti tikrasis sinodas, jei tai, kas vyksta Vokietijoje, labiau panašu į parlamentą, o tai, kas vyko nuo Pauliaus VI laikų, panašu į nuobodžiaujančių pagyvenusių vyriškių klubą. Tai prelegentas sakosi yra patyręs, kai buvo ambasadoriumi prie Šventojo Sosto.

Popiežiaus Pranciškaus iškeltas klausimas nėra radikaliai naujas, nes II Vatikano susirinkimas kalba apie keliaujančią Bažnyčią – Dievo tautą. Keliaujanti Bažnyčia yra jos struktūrinis elementas. Popiežius kelia klausimą – o kas yra keliaujanti Bažnyčia? Nes būtent kelionėje į Pažadėtąją žemę Izraelio tauta įgauna struktūrą.

Bažnyčios atsinaujinimas įmanomas, bandant sukurti ne tik vertikaliąją, bet ir horizontaliąją struktūrą, kad visa Dievo tauta yra keliaujanti. „Ne vyskupai keliauja į Romą, bet visa Dievo tauta keliauja į savo galutinį tikslą“,  – akcentavo V. Ališauskas.

Girdisi teologų ir kritikų pasvarstymų, ar šis sinodas nesibaigs Visuotiniu Bažnyčios susirinkimu. Abejotina, nes visi procesai Bažnyčioje yra labai lėti, – sako buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto. – Yra dvi grupės besibaiminančiųjų Bažnyčios susirinkimo. Konservatyvioji pusė baiminasi, kad Bažnyčiai ateis galas, o kita pusė baiminasi, kad Bažnyčia bus sukaustyta naujomis tezėmis ir praras dinamiškumą. Besibaiminančiųjų yra, bet nei Vatikanas, nei popiežius apie susirinkimo galimybę dabar nekalba.

Bažnyčios tapatumo problema

„Bažnyčiai šiandien iškilo nemaža tapatumo problema, kuri atsikleidė ir per seksualinio piktnaudžiavimo, finansinių nusikaltimų ir daugelio kitų problemų plotmę. Žurnalistai klausia, kas atsitiko Bažnyčioje, kad vis išgirstame apie blogus kunigų darbus. Nieko neatsitiko. Bažnyčios istorijoje buvo daug blogesnių laikų“, – sakė V. Ališauskas.

Lyg atsakydamas į žurnalistų keliamus klausimus, akademikas sako, kad Bažnyčia atėjo į naują epochą ir  nebegali gyventi iš dalies antikinėmis, iš dalies feodalinėmis vertybėmis. Vyskupas yra tėvas. Pirmiausia – tėvas kunigams. Kunigas, klebonas yra tėvas parapijiečiams. Kaip vyskupas, būdamas tėvas, gali pranešti apie vaiko nusikaltimus policijai?

Bažnyčia sprendžia problemas, susijusias su finansais. Pasaulinė pinigų plovimo prevencija paprastai paaiškina Vatikanui, kad finansai turi būti skaidrūs Bažnyčioje ne tik prieš Dievą ir sąžinę, bet ir prieš tarptautinę bendruomenę. Ir Vatikanas deda dideles pastangas, kad jo įstaigos patektų į baltąjį sąrašą.

Tai nėra problemos siaurąja prasme – tai Bažnyčios savimonės klausimas. Šiandien pasaulis kitoks ir Bažnyčia turi atsakyti ne apie pinigus ir seksualinį išnaudojimą, bet kaip ji save suvokia naujajame pasaulyje. Šiandien sinodiškumas ir Bažnyčios mąstymas apie sinodą yra visiškai kitas dalykas, negu gali pasirodyti. Klausimas – kas Bažnyčia yra šiandien, kiek ji gali, turi keistis ir kiek ji gali nesikeisti. Sinodas yra procesas – jis nesibaigia, – savo mintis apie sinodiškumo naujumą Bažnyčioje užbaigė V. Ališauskas.

Teologiniai sinodalumo aspektai

Šiame sinodiniame kelyje pabrėžiamas kiekvieno dalyvavimas, Bažnyčia siekia išgirsti kiekvieną, ir tai kelia nemažai įtampų – kaip kiekvienas gali atsiliepti į šį kvietimą? Kviečiami ir tie, kurie yra Bažnyčios viduje, ir tie, kurie išorėje. Kaip visa tai suderinti, kokie yra teologiniai sinodiškumo pagrindiniai klausimai, susiję su bendrystės slėpiniu, forume kalbėjo Šv. Juozapo teologijos instituto dėstytojas, dominikonas kun. JOKŪBAS MARIJA GOŠTAUTAS OP.

„Ruošdamasis šiam forumui ir mąstydamas apie sinodiškumą, prisiminiau vienos moters Marijos radijuje užduotą klausimą: Kas yra tas sinodas, ką reikia daryti?.. Ir atsakymas, kurį pateikė kunigas Virginijus Veprauskas, buvo labai paprastas – ateikite ir pamatysite – pasakykite, ką Bažnyčia turi daryti ir ko nedaryti, ką kunigai turi daryti ir nedaryti, ką Jėzus turi daryti…“, – savo pasisakymą pradėjo br. Jokūbas Marija OP.

Popiežius Pranciškus pasakė pamatinį dalyką, kad sinodas yra konstitutyvi Bažnyčios dalis, t. y. kad Bažnyčia iš prigimties yra sinodinė. Šiuolaikinis ortodoksų teologas Christosas Yannaras įvardino, kad turime žiūrėti į Trejybinį gyvenimą, nes būtent jis apibūdina tai, kas yra Bažnyčia.

Norint suprasti sinodiškumo teologiją, reikia pradėti nuo Apreiškimo, – davė nuorodą br. Jokūbas Marija OP. – Šventasis Raštas kalba apie Dievą, kuris apsireiškė kaip Tas, Kuris Yra (Jahvė). Dievas Esantysis pats savyje. Jėzaus įvykis atneša naują terminą, kurį suteikiame Dievui – tai yra „Tėvas“. Būti Tėvu, reiškia būti santykyje, išeiti iš savęs. Jei yra Tėvas, turi būti ir Sūnus, ir atvirkščiai. Pačiame Dievo slėpinyje yra santykio, bendrystės – komunijos principas. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.

Vienas iš Bažnyčios tėvų, šv. c, viename iš himnų, sako, kad kai Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, jis aprengė jį savo gyvenimu – savo gyvenimo principu. Tai reiškia, kad žmogus buvo sukurtas bendrystėje. Po nuodėmės žmogus apsivelka kitais rūbais. Ir tai įneša individualizmo, užsidarymo savyje principą. Šv. Efremas sako, kad su Kristaus įvykiu tuomet, kai maitinamės Eucharistija, mes iš naujo apsivelkame Kristaus rūbais – bendrystė sugrįžta, – santykio ir bendrystės principo esmę aiškino teologas.

Dominikonas savo įžvalgas tęsė, pateikdamas pavyzdžių iš Bažnyčios tėvų išminties. Bažnyčios tėvai labai gražiai interpretuodavo, sakydami apie tai, kas yra Bažnyčia. Dažnai girdime palyginimą, kad Bažnyčia yra Petro laivas. O Jonas Auksaburnis sako, jog Bažnyčia yra Nojaus laivas. Šį palyginimą galima pavadinti pirmąją įžvalga apie sinodiškumą. Nojaus laivas jam yra visa Bažnyčia, visa bendruomenė. Kas Nojaus laive yra? – Gyvatės su avinėliais, drambliai su žirafomis, liūtai, begemotai… – įsivardinkite kiekvienas save, kaip norite, – juokavo br. Jokūbas Marija. Esmė ta, kad visi drauge plaukia viename laive. Svarbu yra ne pats laivas, o plaukimo kartu tikslas – Išganymas.

Kristaus įvykis yra atsakymas, nes maitindamiesi Eucharistija mes vėl apsivelkame Kristaus rūbu, kuris išreiškia esminį Bažnyčios sinodiškumo elementą. Visi esame skirtingi – bendrystę kuriame ne tapdami vienodi, bet gyvendami kitoniškai. Taip prieiname prie šių laikų sinodo sampratos, kurią pirmiausia apibrėžė Paulius VI 1965 m. Tai, kad sinodinis procesas, plaukimas laive kartu ir yra bendrystė bei sugyvenimas. Sinodiškumas yra sugyvenimas kartu. Bažnyčios viršūnė yra Komunija, kurioje mokomės gyventi ir kuri yra pagrindinis teologinis sinodiškumo ir Bažnyčios funkcionavimo pagrindas, – pagrindinį sinodiškumo principą patvirtino br. Jokūbas Marija OP.

Iš forume girdėtų minčių ir asmeninio apmąstymo apie Bažnyčios sinodiškumą br. Jokūbas Marija Goštautas OP parašė straipsnį „Asmeninis santykis – kai pats Dievo gyvenimas prabyla apie Bažnyčią kitaip“, kurį kviečiame jus skaityti.

 

Rita Bagdonaitė