Kraunasi...

S. Ševčukas: Ukrainoje gedulas ir viltis, kasdien žvelgiame mirčiai į akis

Sviatoslavas Ševčukas prašo daryti viską, kad beprasmis karas, Rusijos pradėtas 2022 m. vasario 24 d., pasibaigtų ir agresorė būtų sutramdyta. Kalbėdamas interviu Vatikano naujienų tarnybai „Vatican News“ ganytojas prašė, kad visi Europoje ir pasaulyje suprastų, kad tai nėra „Ukrainos karas“, o tarsi „ugnikalnis, išsiveržęs Ukrainoje, kuris įsiveržia į visą pasaulį. Šis karas paveiks visus“.

„Prašau mūsų neužmiršti, nes jei būsime užmiršti ir apleisti, Ukrainą krečianti karo stichija sukrės visą pasaulį. Neužmirškite gedinčios ir kenčiančios Ukrainos. Turime ieškotų būdų agresoriui sutramdyti, nes karas visuomet atneša mirtį ir tragediją, žmogaus asmens ir visos visuomenės naikinimą.“

Ilgame pokalbyje Didysis Kijevo ir Haličo arkivyskupas, Graikų Katalikų Bažnyčios Ukrainoje galva ir tėvas, kalbėjo apie katalikų dvasininkų karo sąlygomis vykdomą kenčiančiųjų ir liūdinčiųjų gydymo ir gedulo pastoraciją. Vienas iš svarbiausių pastoracijos uždavinių yra gedinčių šeimų palydėjimas. Tačiau yra aibės kitų iššūkių, įskaitant karo pabėgėlius. Per 14 milijonų žmonių dėl karo buvo priversti apleisti savo namus. Didžioji dauguma persikėlė į saugesnes krašto vietas, šeši milijonai emigravo į užsienį. Iš jų – 80 procentų yra jaunos moterys su vaikais. Tai didžioji išsiskyrimo tragedija! – pažymėjo S. Ševčukas. Dar viena tragedija – juodųjų tulpių – vyro dėl karo netekusių našlių. Kiek daug šeimų, netekusių artimųjų, jaunų našlių, negalinčių pasakyti vaikams, kad sugrįš tėvas, kiek daug šeimų su sužeistaisiais – Ukrainoje per 200 000 sunkiai sužeistų žmonių. Dar 35 000 karių dingę be žinios fronte. Jų žmonos ir vaikai kankinami nežinios. Kai tik ateina žinia apie apsikeitimą kaliniais sugrįžta viltis, bet kartu ir skausmas, nusivylimas ir gili kančia. Be jų yra karo kaliniai. „Kiekvienoje aplankomoje parapijoje gaunu ataskaitas apie karo belaisvius ir jų sąrašus – nesibaigiančius sąrašus – juos perduodu popiežiui. Meldžiamės už jų sugrąžinimą ir dėkojame popiežiui už jo dedamas pastangas juos išlaisvinti.“

S. Ševčukas

Kitas Ukrainos visuomenės gyvenimo matmuo – vaikai, pasakojo Ukrainos katalikų didysis arkivyskupas. Krenta gimstamumo rodikliai, šiemet gims trečdalis buvusio prieškario skaičiaus. 527 vaikai nužudyti per karo veiksmus, 1 224 sužeisti. Vaikų deportaciją iš Rusijos okupuotų zonų S. Ševčukas pavadino dideliu nusikaltimu. Anot rusų šaltinių, 700 000 vaikų deportuota į Rusiją, ligi šiol sugrįžo tik 388. Visa tai aiškėja kaip nusikaltimas prieš žmoniją, patikino S. Ševčukas reikšdamas padėką vaikų deportavimą tiriančiam tarptautiniam teismui. Karo vaikai yra dar viena humanitarinė tragedija, kurią mes, kaip Bažnyčia, šiandien turime spręsti, turime būti nutildytų Ukrainos vaikų balsu, o tėvams padėti juos surasti, tėvus palydėti. Žmonių žiaurumą patyrę vaikai yra Ukrainos skausmo šauksmas, kurį visas pasaulis privalo išgirsti ir išklausyti.

Kiekvieną karo dieną savo kūnais išgyvename Kristaus mirtį, bet mes krikščionys, su krikščioniška viltimi tikime amžinuoju gyvenimu. Mūsų viltis yra gyvenimas Prisikėlusiajame, mes tikrai prisikelsime! Esame sužeisti, bet nepraradę vilties, parblokšti, bet nežuvę. Kiekvieną rytą prabudęs dėkoju Dievui už suteiktą dar vienos naujos dienos malonę, gyvenimo malonę, kurią galime perkeisti į savęs dovanojimą Dievui, Bažnyčiai ir tautai. Meldžiame be paliovos prašydami Viešpatį, kad suteiktų taiką mūsų kraštui, kad karas kuo greičiau pasibaigtų, kad Viešpats apsaugotų mus nuo kančios ir mirties.

Vyriausias graikų apeigų ukrainiečių katalikų ganytojas pasakojo apie naujos rūšies pastoraciją, kurią Bažnyčia išvystė per dvejus plataus masto karo, kuris iš tikrųjų prasidėjo prieš dešimt metų, metus. Tai gedulo pastoracija. Turime palydėti visus verkiančius, kenčiančius ir gedinčius ar artimųjų netekusius žmones.

„Kiekvieną dieną išgyvename mūsų krašto, mūsų miestų naikinimo tragediją, kasdien žvelgiame mirčiai į akis ir mums visai neaišku, kada visa tai baigsis? Gyvename situacijoje, kai žmonės giliai kenčia ir dažnai jaučiamės bejėgiai viso to akivaizdoje. Ką galime padaryti? Kartais reikia atiduoti pirmumą palydėjimui, o ne darymui, pabūti su verkiančiais ir liūdinčiais, kad pajustų šalia esantį Viešpatį: rasti tinkamą žodį dėl sūnaus mirties gedinčiai motinai; kojos netekusiam jaunuoliui, kuris nežino, kaip toliau gyventi; vaikui, kurio akyse mirė motina – ką gali pasakyti tam vargšam vaikui, kuris nežino, kaip elgtis ne tik su kitais, bet pats su savimi?! Gedulo pastoracija yra iššūkis, bet kartu tai yra vilties pastoracija, nes krikščioniškoji viltis kviečia skleisti prisikėlimo viltį gedintiems žmonėms. Toks yra mūsų dabartinio gyvenimo, Bažnyčios gyvenimo ir Evangelijos skelbimo kontekstas didžiojoje Ukrainos karo tragedijoje“, – pažymėjo S. Ševčukas dar kartą prašydamas neužmiršti Ukrainos, liudyti solidarumą, kuris gali padėti surasti sprendimus, kurių kol kas nepavyko surasti.

 

(SAK/Vatican News)

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-02-23

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt