Jei nori, gali padaryti mane švarų, – šiuos žodžius iš Evangelijos raupsuotasis pasakė Jėzui Kristui, visiškai pasitikėdamas Juo.

Raupsai – tai baisi liga, ir žmonės, kurie susirgdavo, turėdavo palikti savo artimuosius, savo namus ir apsigyventi nuošalioje vietoje. Žinoma, tai ne tik liga, skausmas, bet ir žmogiškas pažeminimas, atsiskyrimas nuo artimųjų, vienišumas. Buvo didelis smūgis kiekvienam, kuris susirgdavo raupsais. Žmonės, kurie buvo sveiki, nenorėjo užsikrėsti, jie nenorėjo susirgti ir palikti savo artimųjų. Todėl raupsuotieji ligoniai buvo priversti palikti visuomenę.

Tačiau Dievui kiekvienas žmogus yra brangus, Jis tokiems žmonėms visada siunčia savo tarnų, drąsuolių, kurie nebijo. Vienas iš tokių yra šventasis Damijonas, belgas, kuris gyveno XIX amžiuje, o 2009-aisiais popiežiaus Benedikto XVI buvo paskelbtas šventuoju. Jis, kai tik įstojo į Jėzaus ir Marijos Švenčiausiųjų Širdžių bei amžinosios Švenčiausiojo Sakramento altoriaus adoracijos kongregaciją ir tapo kunigu, panoro išvažiuoti į misijas – ir išvažiavo į Havajus.

Ten apsigyvenęs Molokų saloje kartu su raupsuotaisiais, norėjo jiems grąžinti viltį, orumą ir gyvenimo skonį, tarnaudamas kiekvieną dieną. Kartu su jais gyveno ir po daug metų, deja, ir pats susirgo. Tada jis parašė: „Esu raupsuotasis ne tik dėl to, kad noriu susitapatinti su savo draugais, kurių veidai yra iškraipyti, deformuoti.“ Jis patyrė kažką gilesnio. Mylėti – tai ne tik tarnauti, padėti tuo, ko reikia, bet ir būti visada šalia. Būti toks pat kaip tas žmogus, kuris susirgo, kuris kenčia, yra pažemintas ir pamirštas.

Aš prisimenu ir mūsų ordino įsteigėjo, šventojo Pranciškaus Asyžiečio žodžius iš jo testamento, kur Pranciškus rašo, jog pradžioje, kai dar nebuvo atsivertęs, jam buvo koktu tarnauti raupsuotiesiems. Bet kai atsivertė, kai sutiko Jėzų Kristų, tai jam tokia tarnystė tapo saldi. Jis labai troško taip tarnauti kitam žmogui – kiekvienoje sunkioje situacijoje su juo būti, niekada nepasitraukti, nepabėgti, nepasislėpti, neišsižadėti, bet pasilikti su tuo žmogumi jo bėdoje.

Buvo ir kiti šventieji, pavyzdžiui, šv. Jonas, kuris XIX amžiuje tarnavo Madagaskare. XX amžiuje – Motina Teresė iš Kalkutos. Jos pasekėjos sesės ir Vilniuje tarnauja žmonėms, kurie yra visuomenės atstumti. Gal tai nėra raupsai, bet visuomenė nori atstumti tuos, su kuriais yra nepatogu bendrauti, nes jie kartais ir ne taip maloniai kvepia, gal ne taip gražiai atrodo, nėra taip išsilavinę, nesugeba ir viso sakinio pasakyti taip gražiai, kad kiti būtų nustebinti.

Neseniai turėjau tokią patirtį – viena iš tų seserų globotinių čia, Vilniuje, mirė. Ji sirgo įvairiausiomis ligomis, iki paskutinės dienos šios sesės budėdavo prie jos. Ir per laidotuves visos nuvažiavo į kapines ją palydėti. Paliko namus ir nuvažiavo kartu su ja – palydėti, būti ten, kur dar gali su ja būti, ir savo malda lydėti. Man širdyje pasidarė labai jauku, kai jos mašinoje pradėjo melstis už tą mirusią moterį. Joms tas žmogus buvo ne pašalinis, buvo labai svarbus, nors kiti ir išsižadėjo.

Tai ir mums reikia būti drąsuoliais šiame pasaulyje, nebijoti nė vieno žmogaus, nepasitraukti ir nepalikti nė vieno. Jeigu negalima tiesiogiai patarnauti, tai bent mylėti, gerai savo mintyse apie žmogų gražiai galvoti. Žinoma, žmogus gali ir nusikaltimą padaryti. Darbams, jeigu jie yra blogi, reikia nepritarti, bet žmogaus niekada negalima pasmerkti.

Taigi prašykime tų šventųjų, kurie globojo raupsuotuosius, prašykime ir paties Dievo, kad duotų mums drąsos kiekvieną žmogų mylėti.

Sveikinu visus pranciškonišku šūkiu – taika ir gėris (pax et bonum)!

 

Kun. Piotras Stroceńas OFM Conv. yra Mažesniųjų brolių konventualų ordino vienuolis, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektorius