Sakoma, moki žodį – žinai kelią. Reikia mokėti žodžius ir suprasti jų prasmę, kad teisinga kryptimi keliautume. Šiandien pradedame gavėnios kelionę – visi kartu su keliaujančia Bažnyčia ir kiekvienas asmeniškai savo individualiu tikėjimo keliu. Pasigilinkime, kokia kelio kryptis ir ženklai yra gavėnios kelyje.

---

Gavėnia. Tikintieji žino, kad tai keturiasdešimties dienų laikotarpis, laukiant Kristaus mirties ir Prisikėlimo iškilmės – Velykų – ir nesuka sau galvos apie to žodžio kilmę ir reikšmę, nes jis tiesiog yra jų gyvenime. Tačiau pasigilinti į sąvokų prasmes verta, kad aiškiai žinotume, kas tai yra, ir nekurtume savų interpretacijų. Tai ypač svarbu dvasiniuose dalykuose, kad, mokėdami žodį, žinotume kelią.

Gavėnia – didžiosios visos Bažnyčios rekolekcijos

Krikščionybė mažaraštėje ir neraštingoje liaudyje plito ir šaknijosi per žodinę tradiciją. Nesiimkime nagrinėti, kada ir kaip tai vyko, bet akivaizdu, kad žodis gavėnia į lietuvių kalbą ir tradiciją atėjo iš rusų kalbos.

Rusų kalboje yra žodis говение – žodynas duoda nuorodą ir į graikų kalbą (gr. Εὐλάβεια [evláveia], liet. „dievobaimingumas, maldingumas, pamaldumas“). Stačiatikių Bažnyčioje tai yra pasiruošimas Eucharistijos sakramentui (Komunijai), kai tikintieji pasninkauja, dalyvauja visose pamaldose bent vieną savaitę ir meldžiasi namuose, kaip nurodyta maldaknygėje. Говеть (liet. „gavėti“) reiškia pasninkauti, valdyti savo kūną susilaikymu, apsivalyti ir apriboti maisto vartojimą. Lietuviškai tai galėtume pavadinti rekolekcijomis. Todėl gavėnią galima suprasti kaip didžiąsias visos Bažnyčios rekolekcijas.

Pats rusų kalbos žodis говение yra bendrašaknis su благоговение, kuriuo nusakoma didelė pagarba Dievui kartu su nuolankumu ir paklusnumu. Lietuviškai mes sakome – pagarbi Dievo baimė – viena iš didžiųjų dorybių.

Keturiasdešimt – „tiek, kiek reikia“

Tačiau pats gavėnios pavadinimas rusiškai yra kitas – Великий пост (liet. „Didysis pasninkas“). Gr. Μεγάλη Τεσσαρακοστή, bažnytine slavų kalba Четыредесятница, liet. Didysis keturiasdešimtdienis) – taip nusakomas biblines prasmes reiškiantis laikas. Tiesiogiai su gavėnia susijęs Jėzaus praleistas laikas dykumoje, kur Jis po krikšto Jordane, Dvasios nuvestas, pasninkavo, ruošėsi skelbti Dievo karalystę ir buvo šėtono gundomas.

Senajame Testamente labiausiai visiems žinomas keturiasdešimt dienų ir naktų vykęs pasaulinis tvanas, keturiasdešimt metų trukusi hebrajų tautos kelionė į Pažadėtąją žemę, keturiasdešimties dienų ir naktų Mozės išbuvimas ant Sinajaus kalno, laukiant Dievo Įsakymų, skirtų išrinktajai tautai, keturiasdešimties metų karaliaus Dovydo valdymas. Bibline prasme skaičius 40 reiškia „tiek, kiek reikia“.

Ir kitomis kalbomis gavėnia vadinama žodžiais, kylančiais iš „keturiasdešimties“ prasmės – lot. Quadragesima arba Tempus Quadragesimae, pranc. Carême, it. Quaresima.

Gavėnia prasideda Pelenų trečiadieniu ir baigiasi Didžiojo ketvirtadienio, Paskutinės vakarienės, Mišių pradžia. Jeigu preciziškai suskaičiuotume kalendoriaus dienas, jų bus daugiau nei keturiasdešimt – taip yra todėl, kad kiekvienas sekmadienis yra Kristaus Prisikėlimo diena. Gavėnios sekmadieniai nėra gavėnios dienos – taigi dienų yra tiek, kiek reikia.

Ne kiek dienų, o kokia laikysena Dievo atžvilgiu

Lietuvių kalboje įsitvirtino žodis, kuris nusako ne keturiasdešimties dienų laikotarpį, bet tai, ką tuo laikotarpiu tikintys krikščionys veikia – kokia jų laikysena Dievo atžvilgiu. Vadinasi, gavėti – tai sudrausminant savo kūną susilaikymais ir pasninku, apvalant kūną ir sielą, malda atkurti teisingą ir artimą santykį su Dievu.

Mes, lietuviai, nesame vieni, tą laikotarpį įprasminę veikimo, laikysenos reikšme – mūsų artimiausieji broliai latviai taip pat vartoja sąvoką „gavėnia“ – Lielais gavēnis (liet. „Didžioji gavėnia“) ir gavēšanas laiks (liet. „pasninko laikas“).

Taigi gavėnia yra laikas aktyviai veikti. Mūsų dėmesys turi būti nukreiptas į save pačius – savo kūną ir sielą, o per tai ir į savo artimą. Bet svarbiausia dvasinė kryptis yra Dievas – Jėzus Kristus, kurio asmenyje regime tobulą laikysenos Dievo ir artimo atžvilgiu pavyzdį. Su Juo, per Jį ir Jame – kaip kasdien meldžiamės švęsdami Eucharistiją.

Gavėnios pradžia – Pelenų trečiadienis

Gavėnia prasideda Pelenų trečiadienio Mišiomis, kurių liturgijoje yra išskirtinis elementas – galvos barstymas pelenais arba kaktoje pelenais daromas kryžiaus ženklas. Barstymosi pelenais pavyzdžių sutinkame jau Senajame Testamente, kai viešai atgailaujantis žmogus persiplėšia drabužius, apsivelka maišu ar skarmalais, barstosi galvą pelenais. Taip jis išreiškia savo nuodėmingumą, nusižeminimą Dievo ir visos bendruomenės akivaizdoje, meldžia pasigailėjimo. Pelenai – tai ugnies sunaikinto daikto liekanos – niekas. Anksčiau buvęs geras, naudingas ar brangus daiktas virto pelenais, dulkėmis – nieku. Tai mirties simbolis.

Pelenų trečiadienio liturgija mums primena apie žmogaus būties trapumą ir nuodėmingumą, bet tai nėra pažeminimas. Tai viešas atgailos ir pasiryžimo keistis aktas – širdies nuostata į atsivertimą, kuris mums reikalingas nuolat, kad per savo klaidas ir nuodėmes sužeidę santykį su Dievu vėl stengtumės jį atkurti.

Atliekant šią liturginę apeigą yra tariami žodžiai iš Šventojo Rašto. Galimi du variantai. Vienas yra iš Senojo Testamento Pradžios knygos: Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi (Pr 3, 19). Šiais žodžiais primenamas žmogaus trapumas ir ribotumas, skatinama sudėti visas viltis į Dievą, taip pat tai yra priminimas apie žmogaus sukūrimą iš žemės dulkių.

Visų tikinčiųjų tėvas Abraomas, kreipdamasis į Dievą, vadino save dulkėmis ir pelenais: Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai (Pr 18, 27).

Jau minėjome, kad žodžio „gavėnia“ etimologijoje yra dievobaimingumo reikšmė, taigi pagarbi Dievo baimė – tai ne bijojimas, bet aiškus savęs, kaip Dievo kūrinio, mylimo vaiko, suvokimas. Nusižeminti, būti mažam ir paklusniam Dievo akivaizdoje – tai būti Jo vaiku – ši laikysena ne žemina žmogaus orumą, bet išreiškia meilės santykį.

Antrasis variantas jau neskamba taip radikaliai kaip pirmasis – tai yra žodžiai, pasakyti paties Kristaus, Jam pradedant vykdyti savo misiją: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! (Mk 1, 15). Žodžiai gražūs, bet jų įvykdymas anaiptol nėra lengvas. Atsiversti – tai radikaliai pakeisti savo širdies nuostatas, atsigręžti į Dievą ir vykdyti Jo valią. Tikėti Evangelija nėra vien minties ir mąstymo veiksmas – tai gyvenimas Evangelija Kristaus pavyzdžiu, visomis kūno ir dvasios pastangomis atkurti savyje sužeistą Dievo atvaizdą ir panašumą.

Gavėnios praktika

Pasninkas. Tai susilaikymas ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto. Pasninko dieną leidžiama sočiau pavalgyti tik kartą per dieną ir du kartus lengvai užkąsti.

Lietuvos vyskupų konferencijos yra patvirtintos trys pasninko dienos per metus: Pelenų trečiadienis, Didysis penktadienis ir Kūčios.

Bažnyčios Kanonų teisės kodeksas pasninko laikytis įpareigoja visus pilnametystės sulaukusius asmenis iki šešiasdešimties metų. Išimtys taikomos ligoniams ir kūdikių laukiančioms bei juos maitinančioms motinoms, sunkiai dirbantiems fizinį ir protinį darbą asmenims, kaliniams, visiems, esantiems kitose sąlygose, kai nėra galimybės pasirinkti maisto ir laikytis pasninko, krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviams. Esant svarbiam reikalui, nuo pasninko prievolės gali atleisti vyskupas, parapijos klebonas ar atitinkančias pareigas einantis religinės bendruomenės dvasininkas.

Mes įpratę penktadienius vadinti pasninku – tai yra klaidinga. Penktadieniai yra abstinencijos dienos – susilaikymas nuo mėsiškų valgių ir to, kas turi tiesioginį ryšį su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes. Abstinencijos įstatymas saisto asmenis, sulaukusius keturiolikos metų. Esant svarbiam reikalui, nuo jo taip pat gali atleisti paminėti dvasininkai.

Pasninkas nėra dieta, skirta padailinti kūno formas, nors tai taip pat sveikintina ir gali įvykti laikantis pasninko. Pasninkas turi derėti su atgaila, apmąstant savo nuodėmingumą, pastangas kovoti su silpnybėmis ir ydomis, per kūno suvaldymą kreipiant mintis ir širdį į Dievą, kaip pasakyta Pelenų trečiadienio liturgijoje – Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! (Mk 1, 15).

Pasninkas gali būti ne vien skrandžiui, bet kartu su juo ir kitiems dalykams, kurie aptukina mūsų širdį – įpročiams ir ydoms, su kuriais mums sunku kovoti. Kiekvienas pažįstame savo netikusius įpročius, polinkius ir ydas, tad pasninko meniu yra individualus.

Išmalda. Tai yra antroji pakopa po pasninko. Pats žodis „iš-malda“ nurodo, iš kur turi kilti veiksmas. Jei pasninko metu susilaikėme nuo mėsos, kitų skanių ir brangesnių valgių, neišlaidavome dėl kitų dalykų, tai nereiškia, kad visa tai sutaupėme ir per Velykas galėsime puotauti nieko sau negailėdami. Tai nebus pasninkas. Pasninko veiksmas turi būti tiesiogiai susijęs su malda, iš jos kylančia meile Dievui ir artimui.

Tad išmalda yra meilės veiksmas artimo atžvilgiu – pastebėti tą, kuris stokoja, kuris gal iš savo neturto pasninkauja beveik visas metų dienas. Išmalda – dosnus meilės aktas, nesiekiant pasigirti ir pasipuikuoti, kad taip padarėme. Tegul mūsų kairė nežino, ką daro dešinė.

Jeigu sunku patiems susidaryti išmaldos programą, ji puikiai surašyta Evangelijoje pagal Matą:

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane (Mt 25, 35–36).

Malda. Kasdienė ištikima malda – dialogas su Dievu – taip, kaip mokame, kaip esame išmokyti. O jeigu nemokame – imkime maldaknygę ir mokykimės. Skaitykime Šventąjį Raštą – Dievo žodį, meilės laišką savo vaikams – tai irgi malda. Dalyvaukime sekmadienio šv. Mišiose, o dar geriau, jeigu yra galimybė – ir kasdien. Skaitykime dvasinę literatūrą – mokykimės iš patirties tų, kurie moka melstis. Skaitykime šventųjų gyvenimus – mokykimės iš jų maldos ir ištikimybės Kristui.

Nepaliaujamai melskimės, kaip moko apaštalas Paulius. Jei ne ilgomis maldomis, tai atsidūsėjimais, kiekvieną dienos laiką pašvęsdami Dievui.

Išpažintis. Kaip moko ir prašo Bažnyčią – prieš Velykas atlikime išpažintį, nuvalykime širdį ir sąžinę, kad su džiaugsmu švęstume Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimą ir savąjį. Amen.

Palaimintos gavėnios!

 

Rita Bagdonaitė