Kaip galime ir nujausti, pirmaisiais krikščionybės amžiais – na, bent jau pirmajame – pasninko klausimas nebuvo toks jau jautrus, koks išsivystė istorijos bėgyje. Krikščionys išgyveno Kristaus įvykį, kuris nutiko „ką tik“ ir kuris reiškė Kristaus laisvės patirtį. Užtenka paminėti Pauliaus žodžius Laiške kolosiečiams:

Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus. Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir jame švęsdamas pergalę prieš jas. Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui (Kol 2, 14–17).

Tai buvo entuziazmo, išlaisvinimo iš įvairių priesakų ir reikalavimų dėl to, kas galima ir kas negalima, laikas. Visgi faktas lieka faktu, kad pasninkas išliko kaip vienas nedaugelio religinės praktikos dalykų, nes pats Kristus jo laikėsi, ir pirmiausia dėl šios priežasties Bažnyčios liturginis gyvenimas jį institucionalizavo kaip dvasinio gyvenimo praktiką. Bet pasninko prasmė nėra tokia įprasta, kokia buvo žydų tradicijoje. Krikščionys jai šalia senosios suteikia dar ir naują prasmę, kuri iš tiesų pasirodo daug svarbesnė ir siekianti pačią Kristaus žinios esmę.

Naujoji prasmė

Kokia yra ta naujoji prasmė? Žydų tradicijoje, besiremiančioje Senuoju Testamentu, pasninkas turi atgailos reikšmę. Kadangi valgymas reiškia nuodėmės prisiminimą – t. y. pirmųjų tėvų nuodėmę valgant uždraustą vaisių – o dėl to aš turiu valgyti, nes kitaip mirsiu, atsisakymas valgyti yra mano širdies atsigręžimo į Dievą ženklas dėl manyje esančios nuodėmės pasekmių – tarsi nusigręžimas nuo Pažinimo medžio, atnešusio mirtį, ir atsigręžimas į Gyvybės medį, kuris yra ne kas kitas, o pats Dievas. Tai reiškia, kad pasninku aš parodau, jog nusigręžiu nuo nuodėmės, nors tai man gali atnešti mirtį, o Dievas savo ruožtu atsigręžia į mane ir dovanoja savo gailestingumą.

Nujaučiu, kad kai kurie skaitytojai nusistebės manydami, jog aš noriu pasakyti, kad valgymas gali būti nuodėmė, tačiau jokiu būdu taip nėra. Būtent noriu atkreipti dėmesį, kad pats valgymas nėra nuodėmė, nes juk pats Dievas iki Nuopuolio davė žmonėms maistui augalų ir vaisių (į vegetarizmo temą nesiplėsiu). Esmė yra ne pats valgymas, kuris savo esme nėra blogas, o būtent pasninkas, kaip dvasinės žmogaus laikysenos išraiška kūnu, kaip atgailos už nuodėmę veiksmas – t. y. jo intencija.

Atrodo, viskas yra „verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga“ tokioje pasninko sampratoje, tačiau krikščioniškoji pasninko prasmė išplečia pačią jo reikšmę ir suteikia požiūrio bei intencijos pasninkauti naujumą. Krikščioniškoji prasmė remiasi Kristumi ir jo pasninku. Kristui pasninkas yra išraiška. Ko išraiška? Meilės išraiška. Tai randame Jėzaus mintyje apie sužadėtinį: „Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol su jais yra jaunikis?!“ (Lk 5, 34). Vestuvių pokylio dalyviai negali pasninkauti, kol jaunikis yra tarp jų. Kai yra meilės kontekstas, pasninkas yra neįmanomas.

Paradoksalu, bet tai labiausiai yra jaučiama per praradimo, netekties momentą. Kaimuose dar visai neseniai egzistavo tradicija, kai pas ką nors miršta artimas mylimas žmogus, artimieji ir kaimynai sueina ir perima rūpestį dviem dalykais – tvartu ir virtuve. Nes gedulo metu tam, kuris gedi, net mintis neateina į galvą valgyti. Jam pasninkas yra ne gedulo, bet būtent meilės išraiška, santykio išraiška. Kai yra šventės kontekstas, tuomet valgoma, o gedulo metu – pasninkaujama.

Pasninkas – santykio dovanos išraiška

Taigi liturginis Bažnyčios pasninkas turi daug turtingesnę prasmę. Jis reiškia pasninką, kuris simbolizuoja santykio nostalgiją, troškimą susigrąžinti santykį. Kieno santykį su kuo? Pirmiausia žmogaus santykį su Dievu. Kristus mums priminė, ką reiškia gyventi Dievo vaiko gyvenimą, nuodėmės ir naikinančios aistros nepažymėtą gyvenimą, savininkiškumo nepaliestą gyvenimą. Taigi mūsų pasninkas yra gautos dovanos išraiška, veržimasis į laikinybės peržengimą, kad greičiau ateitų Viešpats (Maranatha – „Ateik, Viešpatie Jėzau!“) ir amžinai galėtume gyventi šia dovana. Tuo, ta nostalgija ir laukimu, gyveno pirmųjų amžių krikščionys, o apie tai skaitome to laiko liudijimuose.

Antra – susigrąžinimas prarasto santykio su kūrinija, t. y. pasipriešinimas savininkiškumo santykiui, pažymėtam sužeistos žmogaus prigimties priklausomybės – naudotis kitu, kad išgyventų, pasinaudoti kitu, kad gautų malonumą ir savęs patenkinimą. Todėl pasninkas mums leidžia žingsnis po žingsnio susigrąžinti prarastą santykį su kūrinija, kad ji dabar nebebūtų mano senojo žmogaus išraiška, bet kaip tik naujo gyvenimo Kristuje, kuris reiškia nebe išnaudojimą, o rūpestį. Dievas sukūrė žmogų ne kaip valdovą ar tironą, bet paskyrė jį būti kūrinijos sodininku, besirūpinančiu ir globojančiu Dievo jam patikėtą kūriniją.

Įdomu yra tai, kad būtent šiame kontekste – tuo metu, kai mes Vakarų krikščionybėje labiau pradėjome akcentuoti atgailos pasninką – ortodoksų, ir ypač bizantinė, vienuolinė tradicija išsaugojo šią liturginio pasninko reikšmę. Seniausi Atono kalno tekstai, kalbantys apie pasninko praktikavimą, parodo, kaip atsisakoma tam tikrų valgių, būtent juos susiejant su šešiomis sukūrimo dienomis, pradedant nuo pabaigos, t. y. nuo visų žeme vaikštančių, raudoną kraują turinčių gyvūnų, ir taip palaipsniui einant iki ramybės ir saiko būsenos, atsiribojant nuo tarnavimo „apetitams“, kad būtų galima sugrįžti prie Adomo patirties, kai nesavanaudiškai yra teikiami „teisingi vardai“ kūriniams – iš naujo suvokiama tikroji kūrinijos prasmė ir vieta. Kūriniai, kurie yra nebe vien tik maistas, bet turintys labai konkrečią vietą Dievo plane kūrinijai.

Adomas davė kūriniams vardus, bet nusidėjo, tai mes dabar turime sugrįžti Kristuje prie tos tikro ir Dievo norėto santykio būsenos. Prasmė yra ne maisto atsisakymas, bet suvokimas, kas iš tiesų yra kūrinija – žmogui Dievo pavesta rūpintis, o ne išnaudoti ar naikinti. Mano santykis su kūrinija yra vieta, kurioje pasirodo abipusė svarba vieno kitam. Tai yra Dievo vaikų gyvenimas Kristuje ir per Kristų – aš nebesu vergas, nebesu vergas savo aistrų, kurios mane pririša prie kūrinių, kad galėčiau tas aistras patenkinti.

Pasninkas ir Eucharistija

Pasninkas turi labai svarbų ryšį su darbu, nes Eucharistijoje žmogaus, mano, rankų darbas – visa tai, ką atsinešu širdyje, bet regimais duonos ir vyno pavidalais padėta ant altoriaus – ir kūrinijos darbas („Šis žemės ir žmogaus rankų darbo vaisius“ – iš Eucharistijos atnašų maldos) lygiai tais pačiais duonos ir vyno pavidalais tampa vieta, kurioje pasirodo Kristus, t. y. tampa tikru Kristaus Kūnu ir Krauju – tampa perkeista žmonija ir pasauliu. Čia pasirodo pasninko reikšmė. Mano pasaulio dalykų „virškinimas“, kurį matau kaip būtinybę išgyventi, nebėra esminis žmogiškos prigimties principas. Dabar viskas apsiverčia ir per pasninką tampa meilės išraiška – Dievo, žmogaus ir kūrinijos meilės išraiška. Tuomet aš jau valgau nebe naudos sau duoną, bet gyvenimo duoną, santykio duoną, meilės duoną.

Pasninko kaip kančios prasmė

Pasninkas yra tam tikra kančios išraiška. Ir tai yra svarbu, nes žmogus taip yra surėdytas pasaulio istorijos ir kultūros, kad kančia yra visiškai nesuvokiama. Tai yra sritis, dėl kurios labiausiai priešinamės. Kančios nesugebame „suvirškinti“! Todėl gavėnia, ir ypač gavėnios pasninkas, yra pasiruošimas – arba tiksliau manęs paruošimas – suprasti, jog įmanoma atsisakyti savęs tam, kad pats tapčiau dovana, laisvos meilės dovana. Nes, kai švęsime Didįjį penktadienį ir matysime Kristaus kančią, mūsų prigimtis bandys priešintis. Bet būtent gavėnios laikas yra laikas, kai per visas to laiko pasninko, maldos, išmaldos, budėjimo praktikas Dievas ruošia mus, kad parodytų, jog tai, ką padarė Jėzus, yra ne kančios išaukštinimas, bet meilės išraiška. Todėl ir šiame kontekste pats pasninkas yra laisvos meilės išraiška.

Beprasmybė – tikroji veidmainystė

Kai matome visa tai, suprantame, kad religija išsigimsta tuomet, kai lieka tik skeletai, t. y. matome praktikas kaip tikslą. Nebesuprantame, kad visa ko tikslas yra ne pasninkas, ne maldos ir išmaldos, bet gyvenimo Kristuje liudijimas. Visa tampa iliuzija ir nepakeliama, bet vis einama iškreiptais veidais (Mt 6, 16), todėl, „kad reikia“. Bet ką gi reiškia, jei nevalgau mėsos, nevalgau žuvies, nevalgau pieno produktų, bet mano gyvenimas nėra Kristaus žmogystės – t. y. eucharistinis – liudijimas, parodantis, kad už visko yra ne mirtis, bet gyvenimas? Todėl tikroji tiesa, kas yra krikščionis, – tai pilnatvė to, ką darau, ir to, ką liudiju. Geri vaisiai auga tik ant gerų medžių, geras žodis ateina iš gero žmogaus.

Krikščionybei klausimas šiandien yra būtent toks: ar esame vis dar pajėgūs paliudyti kažką daugiau, nei tik gyventi formomis – skeletais be kūno? Gal mes pamiršome, kas esame, gal tapome beveidžiu ir besieliu pasauliu, kur tik formos parodo, kad „jie dar egzistuoja“? Tikrasis gyvenimas yra liudijimas. Visos mūsų krikščioniškos praktikos yra liudijimas tiesos, kurią aš nešiojuosi apie savo tikėjimą ir santykį su Tuo, kuris man dovanoja gyvenimą. Krikščionis – vadinasi, Kristaus!

Taigi turime keturiasdešimt dienų, kad, atėjus Didžiajai savaitei, būtume pasiruošę būti dalimi To, kuris myli, ir taip myli, jog atiduoda savo gyvybę. Nes tas, kuris myli, yra būtent tas, kuris nebijo padovanoti savo gyvenimo. Tai yra tikros laisvės išraiška.