Atrodo, kad tie, kurie yra atmetami Kristaus Karaliaus akivaizdoje, sako: „Jeigu mes Tave būtume matę nuogą, alkaną, ištroškusį, juk gi būtume tau patarnavę“. Bet problema yra pačioje esmėje: kuri gi religija parodo Dievą, pasaulio ir Visatos valdovą, vargingiausioje visų laikų situacijoje? Kuri gi religija parodo Dievą, kuriam reikia pagalbos, alkaną, ištroškusį, nuogą? O tuo labiau, uždarytą į kalėjimą? Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia kažkas yra ne taip…

---

Evangelijoje girdime Jėzaus tariamus žodžius teisiesiems: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio pradžios jums paruoštą karalystę.“ Ši eilutė man primena Evangelijos pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su vienu turtingu ir labai religingu žmogumi. Čia esminis dalykas yra pats turtuolio klausimas: „Ką daryti, kad paveldėčiau Dangaus karalystę?“ Tai ir yra problema, nes būtent Dangaus karalystė yra paveldima, o ne nuperkama. Kad paveldėtum, turi būti paveldėtojas, t. y. turi būti pirmiausia Dievo vaikas.

Religijos pristato Dievą, kuris yra labai toli, aukštai, nepasiekiamas, nepajudinamas, o žmogus yra visiškoje žemybėje, galėtume sakyti šio pasaulio purve. Yra tarsi bedugnė, neperžengiamas atstumas tarp Dievo ir žmogaus. Ir šitą atstumą bandoma užpildyti nurodymais, įsakymais, kuriuos Dievas duoda, o mes turime juos išpildyti. Tačiau problema yra tame, kad neteisingai suprantame visų šių įsakymų ir nurodymų pagrindą… Tai yra išbandymas, kurį mes taip pat patiriame mūsų krikščioniškoje realybėje. Nes nesuprantame, koks iš tikrųjų yra santykis tarp Dievo ir žmogaus. Per amžius sugrįžome prie to paties, kuo gyveno pagonys – į pagonišką religiją, iš kurios dabar bandome vėl išsivaduoti ir gyventi kaip Dievo vaikai. Bandome išsivaduoti iš įsivaizdavimo, kad tikėjimas yra „aš –tau, o tu – man“ – aš kažką duodu Dievui, o Dievas man turi duoti atgal. Turime daryti darbus, nes taip įsakyta… Bet tuomet nebematome Dievo kaip Tėvo, Jį matome kaip šeimininką. Taip darbai tampa prievole, o ne meilės išraiška. Klausimas man šiandien: darau, nes turiu daryti, ar darau, nes esu mylimas, nes esu Dievo vaikas?

Štai kodėl Jėzus tam turtuoliui pateikia sąrašą nurodymų, kuriuos jis turi įvykdyti kitam žmogui, artimo meilės darbus. Šis atsako, kad visą tai daro. Todėl paskutinis dalykas, kurį Jėzus padaro, tai pareikalauja ne šiaip darbo, bet meilės ženklo – „parduok viską, ką turi, ir sek paskui mane“. Šitas meilės išbandymas turtuoliui pasirodo neįgyvendinamas. Artimo meilės darbas pasirodo lengvesnis nei meilės Dievui ženklas… Būtent dėl to mūsų Bažnyčia taip dažnai pasirodo kaip ne kas kita, o socialinių paslaugų centras, bet tik ne tikėjimo ir meilės Dievui bei artimui mokykla. Jau šventasis popiežius Jonas Paulius II savo laiku tai pastebėjo ir liepė šito saugotis.

„Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio pradžios jums paruoštą Karalystę“. Ne mes pasistatome Karalystę, bet ji mums yra paruošta nuo pasaulio pradžios. Paveldas, o ne uždarbis, ne nuopelnas – paveldas. Pagoniškas požiūris į religiją ir tikėjimą mus tiesiog nukreipia nuo tikrojo kelio. Bet Bažnyčios tikėjimas, Evangelijos tikėjimas, mūsų liturgija mus atveda ne šiaip prie Dievo garbinimo, bet prie Komunijos – prie intymaus susitikimo su tuo, kuris mus perkeičia – perkeičia mano žmogystę, perkeičia mano žvilgsnį į Dievą, perkeičia mano žvilgsnį į mane patį kaip Dievo vaiką, o ne kaip į vergą, perkeičia mano žvilgsnį ir kitą, kuriame matau savo brolį, savo sesę. Dievas tai daro, ir tik mūsų užkietėjusi valia gali tam sukliudyti.

Šventoji Dvasia padaro mus tuo, kas yra Kristus, mūsų Valdovas, mūsų vadovas – visiška dovana Dievui ir pasauliui. Tai, ką aš išgyvenu per šį susitikimą su Dievu, mane perkeičia, ir aš tai perduodu pirmam ir kiekvienam, kurį sutinku. Nėra tokio dalyko kaip dvi meilės – meilė Dievui ir meilė artimui – nes tai yra nuodėmės pasekmė – suskaldyta meilė. Yra tik viena meilė – ta pati Dievo meilė, kuri yra ir meilė kitam. Aš ir tu esame Dievo meilės namai, mano žmogystė yra Dievo meilės namai, Dangaus Karalystė jau čia žemėje.

Kristaus Karaliaus, Kristaus Visatos Valdovo šventė yra priminimas mums, jog esame Dangaus paveldėtojai, nes esame kartu su Kristumi, esame Jo kūnas, esame Dievo meilės šventovė. Jeigu tuo negyvename, tuomet atsisakome paveldo ir mūsų meilės darbai yra tik išskaičiavimo darbai, kurie galiausiai bus atmesti ir reikš mūsų pasmerkimą, nes nepriėmėme to, kas mums yra dovanojama.

 

Kun. Jokūbas Marija Goštautas OP yra vienuolis dominikonas, pamokslininkas, Rytų Krikščioniškųjų Bažnyčių teologijos ir dvasingumo specialistas

Bernardinai.lt