Pirmiausia mes matome Viešpatį Jėzų iš sinagogos keliaujantį į bičiulio namus būti prie stalo. Man atrodo, tai yra pati gražiausia sekmadienio ikona. Nepakanka atbėgti į bažnyčią, išgirsti Dievo žodį ir nieko nekeisti. Pabuvus prie Dievo stalo, pamaitintiems Dievo žodžiu, sustiprintiems Jo Kūnu, pasiėmusiems jėgų iš Jo meilės – esame kviečiami grįžę namo patys dengti stalą ir prie jo kviesti visus, į kuriuos žvelgdami jaučiame Dievo buvimą tarp mūsų. Visus, kuriems patarnaudami galime prisiliesti prie paties Dievo.

Antroji Evangelijos mintis slypi epizode apie Simono Petro uošvės išgydymą. Simono Petro uošvė guli karščiuodama – Viešpats Jėzus nueina, paliečia ją, ir ji iškart puola tarnauti. Man atrodo, tai yra labai svarbi Evangelijos mintis, nes mes kartais esame linkę sudievinti sveikatą ir sakome, kad sveikata yra brangiausias turtas. Bet panašu, kad geriau luošam patekti į Dangų, negu sveikam drūtam savo kojomis nueiti į pragarą…

Kam mums reikia jėgų, kam mums reikia sveikatos, kokių tikslų sieksime? Tarnystė yra gydanti, ir Viešpats tarnaujantiesiems duoda jėgų. Atsimename ir iš kitų Evangelijos vietų, kad ir iš duonos padauginimo istorijos – Viešpats savo stebuklus daro tarnaujančių, duoną laužančių žmonių rankomis. Taigi Eucharistija prie stalo ir Eucharistija laužant duoną, tarnaujant silpniausiesiems.

Toliau mes matome Viešpatį Jėzų, pasitraukusį į vienumą. Po Viešpaties gydančio įsiliejimo, po minios, paliestos gydančio Dievo artumo, Jėzus traukiasi į vienumą maldai. Man atrodo, čia yra kita Viešpaties įkvepianti pamoka. Jis neliepė mokiniams kažkaip melstis, nenustatė tam tikrų sąlygų, kurias reikėtų išpildyti… Geriausias mokytojas yra tas, kuris moko savo pavyzdžiu. Jis pats reguliariai vis iš naujo atsitraukia švęsti vienybę su Dievu.

Evangelijoje Viešpats sako: „Eik į savo kambarėlį.“ Būti veidas į veidą su Viešpačiu, kad turėtum jėgų švęsti bendrystę ir su žmonėmis. Ir tiktai tada, kai mokiniai prieina ir sako: „Ir mes norime melstis. Išmokyk mus melstis“, – tada mes gauname dovanų „Tėve mūsų“ maldą, kurią ir šiandien kalbėdami traukiame šventųjų pramintais takais į Dangaus karalystę, kur Viešpats Jėzus mums daug buveinių prirengęs.

Ir dar vienas dalykas, apie ką norisi bent trumpai pamąstyti – tai, kad Viešpats Jėzus ieškomas, Viešpats Jėzus kviečiamas sugrįžti. Sakytumei, Jis pasiekia tam tikrą pripažinimą, bet, užuot grįžęs, Jis eina toliau. Visada man šita vieta keldavo daug klausimų – kodėl gi nepasilikus, nepabuvus, neįtvirtinus to, kas pasėta per tą stebuklingą vakarą? Panašu, kad Dievas labai tiki žmogumi. Pagydytiems žmonėms jis palieka pašaukimą savo buvimu gydyti kitus. Viešpats mėgsta savo meilės darbus daryti žmonių rankomis. Jis ateina, paliečia, uždega širdis ir eina toliau, nešdamas Gerąją Naujieną, o kitus kviečia – „Eik ir tu taip daryk.“

Tad šiandien dėkokime Viešpačiui visų pirma už Jo gydantį artumą, kurį Jis dovanoja, į kurį mus kviečia, ir prašykime Dvasios pagalbos savo skubiame gyvenime atrasti laiko pabūti veidas į veidą su Viešpačiu, atrasti laiko maldai. Dėkokime Viešpačiui už Eucharistijos stebuklą ir prašykime, kad patys neužtvenktume Viešpaties gerumo, kad priėmę Viešpaties artumą prie Dievo stalo, prie altoriaus, savo namuose irgi dengtume stalą ir eitume tarnystės takais. Amen.

 

Kęstutis Dvareckas