Gavėnios liturginio laiko pirmasis sekmadienis visuomet pradedamas pasakojimu apie Kristaus buvimą dykumoje ir patirtus gundymus. Net pats lotyniškas gavėnios pavadinimas Quadragesima („keturiasdešimt“) nurodo į Viešpaties buvimo dykumoje laiką.

---

Motina Bažnyčia nori, kad ir mes iškeliautume kartu su Išganytoju į dykumą. Į savo širdžių dykumą, kurioje retai būname. Juk visi turime savo širdyje dykynių: žaizdos, baimės, nuoskaudos, nusivylimai, abejonės, troškimai – tai, ką bandome užmiršti, nuo ko bandome pabėgti, ką bandome paslėpti.

Išgirdę žodį „gavėnia“ iškart imame galvoti apie pasninką, apsimarinimą, linksmybių vengimą, saldainių ar kavos atsisakymą. Nors tai labai sveikintina, tačiau kartu turime stengtis, kad mūsų gavėnia nevirstų katalikiškų dietų išbandymo laiku ar religinės psichoanalizės metodų taikymu sau ar juo labiau dvasinių skanumynų ieškojimu (pasninkas apima ir dvasinių malonumų atsisakymą).

Žvelgiant į gavėnios praktikas, reikėtų vengti dviejų kraštutinumų: nieko nedaryti ir daryti per daug. Neteisinga yra nuostata, kad svarbu tik dvasiniai dalykai – išgyventi meilę Kristui, susitelkti į Dievo malonę, o ne į asketines praktikas, kurios tik sudaro iliuziją, kad pats galiu save išganyti.

Taip, iš tiesų svarbiausia yra suvokimas, jog Dievas taip mane pamilo, kad tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus už mane, kad man tereikia atsiverti Jo gydančiai meilei, kuri visuomet bus nepelnyta dovana.

Taip, Dievui pirmiausia reikia mūsų, o ne mūsų darbų. Tačiau juk meilė įrodoma darbais, kitaip tai tebūtų tuščia vaidyba. Jei sakau žmogui, kad ji myliu, tai dažniausiai kažką jam padovanoju, apkabinu.

Taip ir mes atsiliepdami į Dievo meilę pasninku ir gerais darbais apribojame savo egoizmą ir tampame mažesni. O kuo esame mažesni – tuo mumyse daugiau Dievo.

Taip pat klaidinga į gavėnią žvelgti vien kaip į sporto aikštelę – to atsisakyti, tą apriboti, tą daryti, ano ne. Nors asketinės praktikos Bažnyčioje yra nuo pat jos užgimimo ir jų apleidimas iš dalies lemia dabartinę dvasinę krizę Bažnyčioje, kai vyrauja katalikiškas hedonistinis mąstymas, pabrėžiantis tik tai, kas gera bei malonu, tačiau susikoncentravimas į šias praktikas nuskurdina gavėnią, kuri yra daugiau nei saldumynų ar mėsos nevalgymas. Kartais tai irgi būna savotiškas ir sėkmingas būdas pasislėpti nuo Dievo.

O juk pasninkas – tai pirmiausia suvokimas, kad niekas kitas manęs nepasotins, vien Dievas. Atgaila – žinojimas, kad esu ypač mylimas, tačiau nemokantis tinkamai atsiliepti į šią meilę. Geri darbai – tai pripažinimas, kad nesu atskira sala vandenyne, kad man reikia kito ir kitam reikia manęs.

Šio pirmojo gavėnios sekmadienio Evangelija mums primena, kad dvasinė kova yra neišvengiama. Jei mes ją ignoruosime – tikrai pralaimėsime. Tik pasipriešinę nuodėmei ir atsigręžę į Kristų mes gausime pergalės laimikį – širdies ramybę ir laikui atėjus – amžinąjį džiaugsmą Tėvo karalystėje.

Atpažinkime su Dievo pagalba tuos gundymus, kuriuos mums nuolat teikia Priešas. Šią gavėnią prašykime malonės nugalėti tuos subtilius įpročius, kurie kartais tokie įprasti ir nekalti, tačiau mus atitraukia nuo dvasinio augimo. Vienam galbūt tai bus kavos apribojimas, kitam – atsikėlimas ar atsigulimas laiku, trečiam – išsivadavimas iš nuolatinio buvimo socialiniuose tinkluose, ketvirtam – pripažinimas, kad ir mano kaimynas gali būti teisus.

Kiekvieną iš mūsų Dievas kalbina vis kitu būdu, tokiu, kuriuo nekalbina daugiau nė vieno žmogaus žemėje. Išgyventi gavėnią, kaip širdies atsivertimo, atgailos ir artimo meilės laiką, privalome visi be išimties, tačiau būdus, kaip tai įgyvendinti, atraskime patys.

 

Robertas Urbonavičius