Prasideda gavėnia. Tai metas, kai esame kviečiami išsilaisvinti nuo netikrumo kerpių ir iliuzinių atramų. Durys į gavėnią – Pelenų diena. Priminimas, kad esame sukurti iš pelenų ir pelenais pavirsime. Gimėme nuogi ir išeiname iš šio pasaulio tuščiomis rankomis, įkapės neturi kišenių.

Tai nereiškia, kad atšaukiama itin svarbia žinia, kad esame sukurti iš Meilės, taip pat kad Kūrėjas, žvelgdamas į tai, kas sukurta, tarė: „Tai yra gera.“

Tai nereiškia, kad gyvenimas tėra ašarų pakalnė, tik nemalonus egzaminas, norint prasiveržti į Amžinybę.

Tai veikiau išlaisvinanti tiesa apie mus. Ji gali skambėti baugiai, net gali atrodyti, kad esame apvagiami – niekur nedingo gundytojo šnabždesys: „Maištas prieš padovanotą tikrovę tave tik praturtins…“ Tačiau esmė, kad esame išsvajotas meilės kūrinys ir sukurti Amžinybei, juk absurdiška tai iškeisti į iliuzinius „patobulinimus“.

Aš esu tik dulkė, bet ne bet kokia – mylima ir tyčia sukurta. Man Dievas padovanojo gyvybę, misijos kelią ir sukūrė Amžinybei.

Įkapėms nereikia kišenių, nes mums nereikia jokios kontrabandos Amžinybėje. Ne tai, kas telpa į kišenes, bet tik tai, ką galima įauginti į mylinčią širdį, yra tikrasis mano turtas.

Kūrėjas sugebėjo žmogų sukurti iš dulkių. Tai reiškia, kad nėra tokios tragedijos, kurios Viešpats negalėtų paversti dovana. Net tada, kai viskas virsta dulkėmis, kai, regis, nebelieka mūsų svajonių ir pasijuntame visiškai bejėgiai, Viešpats sugeba viską surežisuoti geriausiu būdu. Net tada, kai, žmogaus akimis žvelgiant, nėra išeities.

Pelenų diena ne apie tragediją, ne apie mirtį, ne apie kančias, bet apie Dievo kūrinio laisvę, tai pasakojimo apie įspūdingiausią meilės istoriją, prieš kurią Romeo ir Džuljetos istorija tėra blyški kopija, pradžia.

Viešpatie, gydyk mano pasitikėjimo Tavo Visagalybe stygių, padėk viską priimti kaip dovaną, kurią su meile man siunti.

Tu geriau nei aš pats pažįsti mano silpnumą ir tai, kad Tavo dovanas sugebu paversti pelenais, klaidžioju ir vis pasiklystu – tačiau Tu esi Tas, kuris niekada nesiliauja ieškoti net menkiausios avelės, net smulkiausio pamesto pinigėlio.

Sustiprink ir padėk man priimti Tavo valią su meile ir džiaugsmu. Nes nieko neturime tvirtesnio, nei Tavo Pažadas likti su mumis tiek džiaugsme, tiek išbandymuose.

Tu sukūrei mane iš dulkės, bet dabar aš esu Tavo dulkė, kurios niekada neatsižadėsi. Stiprink mane, augink pasitikėjimą ir mokyk, kaip įaugti į Tavo meilės Amžinybę.

 

Andrius Navickas