Nekaltieji Vaikeliai, Naujojo Testamento kankiniai, minimi gruodžio 28 d.

Būrį nekaltų kūdikių, kuriuos klastingasis Erodas atplėšė nuo mylinčių tėvų ir paaukojo ant savo išdidumo altoriaus, Bažnyčia pašlovina tokiais žodžiais: „Būkite pašlovinti, o kankinių žiedeliai! Jus rytui auštant nurovė Jėzaus persekiotojas, kaip ir negailestingas viesulas nuplėšia vos prasiskleidusių rožių žiedus. Jūs, jaunučiai paaukoti avinėliai, buvote pirmosios aukos ir ant to paties altoriaus pelnėte kankinystės palmę ir buvote apvainikuoti.“

Jų istoriją pasakoja evangelistas Matas. Sekdami paskui žvaigždę trys Rytų išminčiai atkeliavo į Palestiną ir, norėdami sužinoti, kurioje vietoje gimė Mesijas, apie kurį jiems paskelbė jų matyta žvaigždė, nuvyko pas Erodą. Žiauru ir įtarus senasis karalius, jau nužudęs savo jauną svainį ir uošvę bei liepęs pasmaugti tris savo vaikus, nusprendė kaip galima greičiau atsikratyti ir to, kurį šie keisti atėjūnai pavadino žydų karaliumi. Tad įsakė išžudyti visus Betliejuje ir jo apylinkėse esančius dvejų metų ir jaunesnius berniukus, pagal amžių, kurį buvo sužinojęs iš išminčių. Tada išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Pasigirdo šauksmas Romoje, garsios dejonės ir aimanos – tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra.“

Kiek gi buvo tų Erodo aukų? Tradicija, sutarianti, kad tai buvo masinės žudynės, visgi nesutaria dėl skaičiaus ir pateikia neįtikėtinus skaičius: pradedant keliais tūkstančiais ir baigiant šimtu keturiasdešimt keturiais tūkstančiais aukų. Tačiau Betliejus buvo toks mažas miestelis, kad nuo kraugeriško Erodo kareivių kardų galėjo kristi ne daugiau kaip kelios dešimtys kūdikių. O apie Erodą, beje, jo sąjungininkas ir protektorius Oktavianas, sarkastiškai užsimindamas apie žydų paprotį nevalgyti kiaulienos, buvo pratęs sakyti: „Geriau būti jo kiaule, nei jo vaiku.“

Kaip žinome, Jėzus nuo šių žudynių išsigelbėjo, nes jo tėvas ir motina, sapne angelo perspėti, per dykumą pasitraukė į Egiptą. Į tėvynę jie grįžo tik po žiauriojo Judėjos tetrarcho mirties. O šventosios šeimos pabėgimas yra apipintas legendomis ir stebuklingais epizodais.

Vienas jų, pavyzdžiui, pasakoja apie tai, kaip šie trys bėgliai susidūrė su karaliaus kariais kontrolės poste. Kai vienas kareivis pamėgino paliesti vaiką, kurį slėpė virpanti Marija, iš po jos drabužių iškrito tik kvapnių ir dar nematytų gėlių puokštės.

Nekaltųjų Vaikelių šventės ištakos yra labai senos. Ją dar IV amžiuje mini Kartaginos kalendorius, o po šimto metų – ir Leono sakramentarijus. Anksčiau šią šventę gaubė niūri mirties nuotaika, tačiau šiais laikais liturginė reforma jai suteikė džiaugsmingą atspalvį, pasitelkdama kai kurių mielų viduramžių papročių, šia proga pažymėdavusių ir choruose giedodavusių vaikų, pueri cantores, arba prie altorių patarnaudavusių berniukų šventę, dvasią.

Vieną šių papročių verta prisiminti. Katedrose, per mišparus, kai nuskambėdavo Magnificat eilutė: „Numetei galiūnus nuo sostų ir išaukštinai mažuosius“, mantijomis apsisiautę kanauninkai nužengdavo nuo savo krėslų, o į jų vietą sėsdavosi kanauninkų apdarais apsirengę berniukai ir likusiai pamaldų daliai vadovaudavo jau jie.

O ir nepaisant liaudies kūrybos, neseniai reformuojant kalendorių buvo panorėta išlaikyti šią kiek legendomis pagražintą šventę, paliekant ją, nepaisant Evangelijos chronologijos, šalia Kalėdų šventės, kad būtų prisimintos šios mažos ir nekaltos vaikiškos aukos, prisidėjusios prie tuo metu tik brėkštančio atpirkimo – nedidelis avangardas viso būrio kankinių, kurie savo ištikimybę Kristui paliudys jau sąmoningai.

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.