Steponas ( I a.), pirmasis kankinys, diakonas, minimas gruodžio 26 d.

Steponas (gr. „karūna, karūnuotas, vaikuotas“) yra pirmasis krikščionis kankinys. Jis pirmasis savo gyvybės auka paliudijo ištikimybę Jėzui iš Nazareto ir Jo Žiniai apie išganymą.

Steponas priklausė pirmajai Jeruzalės bendruomenei. Kartu su kitais šešiais bičiuliais diakonais jis turėjo valdyti turtus, kuriuos, paklusdami kuo nuoširdžiausiam broliškosios artimo meilės priesakui, į bendrą iždą sunešdavo tikintieji. Iš to turto vėliau kiekvienam būdavo padalijama tiek, kad užtektų prasiversti šeimai, o likusi dalis išdalijama vargšams.

Apie šio jauno diakono gyvenimą ir kankinystę turime ganėtinai patikimų žinių, – jas mums pateikė evangelisto Luko – patikimo liudytojo – parašyti Apaštalų darbai.

Steponas krikščionių bendruomenėje atsirado kiek įtemptu laikotarpiu. Graikų kilmės krikščionys nebuvo labai patenkinti tuo, kaip buvo elgiamasi su našlėmis. Jiems atrodė, kad jos visoje artimo meilės tarnystėje yra kiek apleistos. Tad ir niurnėjo nepatenkinti.

Kaip pasakoja Apaštalų darbai: „Tuomet Dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir pareiškė: ‘Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai’ “ (Apd 6, 2-4).

Šis pasiūlymas visiems patiko ir jie išrinko Steponą („vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios“), Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų. Apaštalai ant jų visų uždėjo rankas ir pašventino naujai tarnystei.

Steponas savo misiją vykdė pavyzdingai uoliai: artimo meilės tarnystę papildė ir Žodžio tarnyste, O Dievas už tai jam atlygindavo jo kelią nusėdamas atsivertimais. Tačiau jo pasisekimas siutino judėjus, kurie vieną dieną „pritykoję sučiupo jį ir nusivedė į aukščiausiojo teismo tarybą. Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: ‚Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą. Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarėnas išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus‘ “ (Apd 6, 12b-14).

Steponas savo kaltintojus prikaustė ilga ir karšta kalba, siekdamas įrodyti, kad „Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“ (Apd 6, 48). Savo kalbą jis baigė teigdamas: „Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai!“ (Apd 7, 51-53).

Paskutinius jo žodžius palydėjo prakeiksmų choras. Tačiau Steponas pralenkė visus šūksnius: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apd 7, 56). Šis nuoširdus ir drąsus tikėjimo aktas nulėmė jam mirties nuosprendį. Aukščiausiojo teismo tarybos teisėjai paskelbė sprendimą: „Tegu jį užmėto akmenimis!“, ir jis buvo įvykdytas už miesto sienų (34 m. po Kr.).

Klupdamas po sunkių akmenų našta Steponas garsiai meldėsi: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60). Kaip pasakoja Lukas, liudytojų drabužius saugojo toks jaunuolis vardu Saulius – būsimasis tautų apaštalas. Stepono relikvijos, kaip pasakoja tradicija, buvo surastos 415 metais. Viena jų dalis perkelta į Ispanijos salą Minorką. Ta proga krikščionys, norėdami netikėliškai atkeršyti už Steponą, išžudė ten atsikėlusius žydus, kurie, jų manymu, prasikalto dėl to, kad buvo šventąjį akmenimis užmėčiusių liudytojų palikuonys, – toks kvailas išaiškinimas negali būti jokiu būdu pateisintas.

 

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.