Kraunasi...

LVK generalinis sekretorius kun. K. Smilgevičius: „Pagalba žmonėms nelaimių atveju visada buvo Bažnyčios rūpestis“

 

 

Jau antrus metus besitęsiant agresyviam Rusijos karui Ukrainoje, Lietuvos žmonės, net ir suprasdami realią grėsmę, kuri gali bet kuriuo momentu ištikti ir mūsų valstybę, vis dėlto atsipalaidavo, nes bombos ant mūsų galvų dar nekrito. Yra atsakingų žmonių, kurie žino ir moka, kaip reikia elgtis ekstremaliose situacijose, kaip reikia joms pasiruošti, ir jie pasiruošė. Bet tikrai didelė dalis visuomenės to dar nepadarė. Piliečių saugumu rūpinasi ne vien valstybė, bet ir Bažnyčia.


Šių metų rugsėjo 13 dieną buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ir Lietuvos vyskupų konferencijos. Sutartį pasirašė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, PAGD direktorius Saulius Greičius ir LVK pirmininkas arkivysk. Gintaras Grušas. Sutartimi siekiama gerinti visuomenės švietimą civilinės saugos klausimais, skleisti informaciją apie pasirengimą galimoms grėsmėms, stiprinti visuomenės narių savisaugos kultūrą.

Apie šios sutarties turinį ir jos įgyvendinimą „Bernardinai.lt“ skaitytojams maloniai sutiko papasakoti Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kun. KĘSTUTIS SMILGEVIČIUS.

Pasirašyta labai reikalinga sutartis su valstybinėmis institucijomis, ji itin aktuali dabartiniu metu, kai kaimynystėje vyksta nuožmus Rusijos sukeltas karas Ukrainoje, turime būti pasiruošę ekstremalioms situacijoms ir mes. Katalikų Bažnyčios tikintieji yra didžiausia visuomenės dalis, todėl tokios sutarties pasirašymas yra labai suprantamas dalykas. Kaip buvo pasirengta pasirašyti šią sutartį, kokie priimti įsipareigojimai?

Pats bendradarbiavimas prasidėjo jau anksčiau, nei buvo pasirašyta sutartis. Pagal šitą projektą Lietuvos pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovai civiline saugos tema jau aiškino žmonėms reikalingus dalykus ir skleidė informaciją per Žolinės atlaidus tiek Krekenavoje, tiek Pivašiūnuose, vėliau ir Šiluvoje. Dar tebevykstant atlaidams Šiluvoje, rugsėjo 13 d. buvo pasirašyta ši trišalė sutartis, kuria įsipareigojamas bendradarbiavimas tarp Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ir Lietuvos vyskupų konferencijos būtent civilinės saugos srityse.

Trišalės Vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinio apsaugos ir gelbėjimo departamento ir Lietuvos vyskupų konferencijos bendradarbiavimo sutarties pasirašymas. Arkivyskupas Gintaras Grušas, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Sauliaus Greičius. Vilnius, rugsėjo 13 d. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Sutartyje yra kelios dalys, kurios aprėpia bendradarbiavimo turinį. Pirmiausia tai yra mokymai, organizuojami savivaldybių lygmeniu, skirti bendruomenių lyderiams. Jie bus rengiami siekiant paaiškinti žmonėms, kaip elgtis ištikus ekstremalioms situacijoms: karo, oro pavojaus atveju.

Antroji dalis – įrengti sirenas. Jos kol kas įrengiamos Lietuvoje valstybinės nuosavybės pastatuose, kad būtų galima perspėti apie pavojų. O dabar svarstysime, kaip galėtume jas įrengti ant bažnyčių stogų, bokštų. Reikės įvertinti galimybes, kur bus galima tai padaryti. Kol kas dar nieko nėra nuspręsta, procesas tik prasideda.

Ir trečioji dalis – įrengti laikinas priedangas, kurios būtų skirtos žmonėms greitai pasislėpti oro pavojaus arba karo pavojaus atveju, taip būtų sudarytos sąlygos mūsų piliečiams apsisaugoti nuo gyvybei ir sveikatai pavojingų veiksnių. Priedangos skiriasi nuo slėptuvių savo paskirtimi ir įrengimo reikalavimais. Slėptuvės yra skirtos pasislėpti nuo pavojaus ilgesnį laiką. O priedangos skirtos tam kartui pasislėpti, prabūti iki penkių valandų ar šiek tiek ilgiau, jeigu kas nors atsitinka. Tokiu atveju žmogus turi labai greitai pasiekti saugią vietą. Jeigu tokios saugios vietos nėra arti ir žmogus negali greitai jos pasiekti, tada rekomenduojama tiesiog likti namuose.

Kadangi bažnyčių yra beveik kiekviename mieste, miestelyje ir netgi kaime, nuo seno jos yra žmonių susibūrimo vieta, visiems gerai žinoma ir lengvai pasiekiama, todėl patogu jas naudoti priebėgai. Kita vertus, yra labai sena tūkstantmetė praktika, kad būtent šventovės turi vadinamąjį refugium, priebėgos, statusą, kur žmonės visada galėjo pasislėpti nuo pavojaus ar persekiojimo. Anksčiau nebuvo galima suimti žmogaus, kuris spėjo pasiekti bažnyčią ir pasislėpti joje. Taigi bažnyčia dažnai yra ta įvairiapusiškai saugesnė vieta.

Bus svarstoma, kurios konkrečiai bažnyčios bus atrinktos ir numatytos šiai paskirčiai. Ir ne tik bažnyčios, bet ir bažnytinių organizacijų centrai, klebonijos bei kitos paskirties pastatai. Dabar pradedame formuoti atsakingų už tai asmenų komandas. Tą patį daro valstybinės institucijos, su kuriomis pasirašėme šią sutartį. Vykdydami sutartį, regionuose bendradarbiaus valstybės specialistai ir Bažnyčios atstovai. Procesas tik prasideda, ir jis tikrai nesibaigs šiais metais, tęsis toliau. Visos trys šalys deda pastangas, kad šią sutartį būtų galima kuo geriau įgyvendinti.

Tai labai reikalingas dalykas. Aš manau, kad bažnyčių durys ir be sutarties būtų atviros žmonėms, ieškantiems saugios vietos pavojaus atveju, jeigu mus staiga ištiktų tokia situacija. Būtent todėl, kad bažnyčia visada yra žmogaus priebėgos vieta. Ramybės metu – dvasinės priebėgos, o pavojaus – ir kūno priebėgos.

Visiškai sutinku – dvasininkai neatstums žmonių, neužtrenks durų. Kadangi mes visi esame atsakingi už žmonių gyvybę ir sveikatą, tai privalome įvertinti pastatų būklę. Jeigu, tarkim, koks nors sakralinės, religinės paskirties pastatas neatitinka priedangoms keliamų reikalavimų, tai jis kartais gali daugiau žalos padaryti žmonių sveikatai ar gyvybei. Tarkim, sienos yra stiklinės. Kaip žinome, karo metu pastatuose daugiau žmonių yra sužeidžiama stiklo šukėmis negu skeveldromis ir kasetiniais sprogmenimis. Šitą realybę mums akivaizdžiai parodė ir karas Ukrainoje, todėl labai svarbu į tai atsižvelgti.

Pastatų saugumui įvertinti reikalingi išmanantys specialistai. Kas tai darys?

Taip, tai darys išmanantys specialistai, turintys reikiamas kompetencijas. Greitu metu jie pradės darbą – su vietos ordinaro leidimu, kartu su Bažnyčios atstovais eis į sakralinius pastatus, juos apžiūrės ir vertins, kuriuos būtų galima oficialiai skelbti priedangomis.

Jūs pavartojote gerą palyginimą, kad bažnyčia visada atvira padėti pagalbos prašančiam žmogui, bet pirmiausia turime pasirūpinti, kad nebūtų padaryta žala, jeigu pastatas tam nepritaikytas, tai jis vargiai galės būti priedanga. Tokiu atveju saugesnė vieta galbūt yra namo rūsys, kuriame nėra sienų iš stiklo ar stiklo paketų, galinčių sprogti, skilti ir sužeisti arba nužudyti besislepiančius žmones. Čia yra tie aspektai, kuriuos geriau išmano valstybinėse civilinės saugos struktūrose dirbantys kompetentingi specialistai, mes remsimės jų kompetencija bei patirtimi, bendradarbiausime ir elgsimės pagal jų rekomendacijas.

Verta pastebėti, kad dar iki sutarties pasirašymo priedangų numatymo sakralinės paskirties pastatuose procesas jau vyko. Tai prasidėjo kaip neoficiali iniciatyva. Dešimt sakralinės paskirties pastatų bei bažnyčių buvo atrinkta ir dar prieš pasirašant sutartį paskelbta priedangomis. Taigi mes, pasirašydami sutartį, tam procesui suteikiame sistemiškumą ir nuoseklumą.

Sutartis atveria ne vien galimybę sukurti daugiau priedangų gyventojams, bet ir tam tikrą garantiją žmonėms, kurie atsakingi už konkrečius pastatus. Kai nėra oficialaus priedangos statuso, tokia sutartis nepasirašyta, tada ant atsakingo žmogaus pečių gula didelė atsakomybė, nes nežinia, kokia išeiga gali būti. Nors tokiu atveju niekas žmogaus nekaltins, kad jis suteikė priedangą.

Tikrai taip. Bendradarbiavimas prasideda nuo keitimosi informacija tarp institucijų ir jos sklaidos. Labai svarbu, kad žmonėms reikalinga informacija būtų labai aiškiai ir kuo plačiau skleidžiama. Šitoje srityje Bažnyčia gali prisidėti skleisdama informaciją apie saugumą, tiesiog apie saugų elgesį įvairių pavojų metu. Kad žmonės žinotų, pavyzdžiui, koks yra nustatytas laiko intervalas, per kurį reikia slėptis ar evakuotis, koks yra atstumas iki priedangos, kiek laiko užtrunka ją pasiekti – visus tuos dalykus žmonės turi išmokti įvertinti, kad pavojaus atveju gebėtų priimti tinkamą sprendimą. Pavojaus akivaizdoje žmogus nebeturės laiko svarstyti, nes reikės veikti staigiai ir tiksliai, kad išsaugotų savo ir artimųjų gyvybę.

Labai svarbu išmokyti žmones pasirengti išvykimo krepšius ir dar daug kitų reikalingų dalykų. Specialistai turi visą sąrašą temų, kurios bus nagrinėjamos mokymų metu. Bažnyčia kartu su valstybės institucijomis prisiima pareigą šią informaciją skleisti, nes iš tikrųjų didžioji dalis visuomenės tiksliai nežino, kaip elgtis ir ką būtiniausia daryti, jeigu mums realiai iškiltų karo pavojus.

Pačioje intensyvaus karo pradžioje, kai Rusija 2022 metų vasarį įsiveržė į Ukrainą, ir pas mus įvyko pirmasis pavojaus bumas. Tada saugaus elgesio mokymu stipriai susirūpino tiek valstybinės už piliečių saugumą atsakingos institucijos, tiek pavieniai asmenys savo iniciatyva per socialinius tinklus, įvairiomis komunikacijos priemonėmis mokė saugaus elgesio, mokė susikrauti išvykimo krepšius ir daugybę kitų reikalingų dalykų. Pradžioje mes susitelkėme, susirūpinome, o ilgainiui, nesant realaus pavojaus, per metus atsipalaidavome, nes ant mūsų bombos nenukrito.

Nenukrito ir tikėkimės, kad nenukris, bet pasiruošti tokiam atvejui verta. Reikia būti pasiruošusiems ir tokio, kol kas grynai teorinio, pavojaus galimybei. Stipri visuomenė, kaip jūs ir sakote, yra pasiruošusi visuomenė, ir tikrai gera, kad Vidaus reikalų ministerija deda labai daug pastangų, siekdama įgyvendinti šį tikslą. Civilinės apsaugos ir gelbėjimo departamento specialistai labai rimtai tą darbą vykdo. O mes, Bažnyčia, galime padaryti tai, kas nuo mūsų priklauso, tiesą sakant, ką ir visais amžiais darydavome. Pagalba žmonėms nelaimių atveju visada buvo Bažnyčios rūpestis. Manau, kad šis bendradarbiavimas yra vienas iš daugelio gražių valstybės ir Katalikų Bažnyčios bendradarbiavimo pavyzdžių.

Tikrai tai labai reikalinga būtent šiuo laiku, kai negalime paneigti realios grėsmės galimybės iš agresyviai besielgiančios Rusijos. Bažnyčia, sekdama Kristumi, siekia taikos, kviečia ieškoti taikių sugyvenimo ir konfliktų sprendimo būdų, bet Bažnyčia taip pat yra ir pilietiška, todėl ji negali būti atskirai nuo šių valstybės interesų. Labai svarbu rodyti gražų Bažnyčios veidą, nes pastaruoju metu į ją mėtoma daug kaltinimo akmenų. Deja, tai yra pagrįsti kaltinimai, bet dažnu atveju jie hiperbolizuojami, ir konkretūs atvejai nuasmeninami, smerkiant visą tikinčiųjų bendruomenę. Bažnyčios klaidos, dvasininkų nusižengimai visuomenės akyse yra išdidinti, nes keliami tobulumo reikalavimai, kurie žmogui yra neįmanomi. Ir šitas oficialus Bažnyčios įsipareigojimas valstybės piliečių atžvilgiu rodo, kad joje yra gerų dalykų, už kuriuos dera padėkoti.

Bekalbant su Jumis, atėjo tokia mintis, kad per šitą veiklą, kuri nėra Bažnyčios tiesioginė veikla – tai ne pastoracija, ne dvasingumas, bet žmonių sutelkimas pilietiškumo klausimais. Tai bus išties naudinga ir žmonių, kaip Bažnyčios bendruomenės, susitelkimui, o tai yra kelias ir į dvasingumo pusę. Galbūt atgims bendruomenės, galbūt jos pasipildys naujais žmonėmis, nes jie pamatys, kad Bažnyčios bendruomenės yra gražios.

Tikrai taip, visiškai pritariu, bet yra ir kita prieiga prie to dalyko – kaip atpažinti, kad čia yra ir Bažnyčios misija, žinoma, iš dalies, ne visiškai. Apie tai arkivyskupas Gintaras Grušas sakė, kad Bažnyčia nuo seno bendradarbiauja su valstybės institucijomis, ypač tomis, kurių užduotis yra padėti žmogui, padaryti saugesnį pasaulį, kuriame žmogus gyvena. Padėti žmogui – tai kertinė, šerdinė Bažnyčios misija.

Šitos misijos, sutarties įgyvendinimas neišvengiamai remiasi ne vien gera žmonių valia, bet ir finansais. Ar sutartyje yra numatyta valstybės parama, nes regionų, kaimų bažnyčios nėra turtingos, daugelis sunkiai išgyvena?

Ne, sutartyje nėra numatyta jokios finansinės paramos Bažnyčiai. Finansinių įsipareigojimų Bažnyčia ir valstybė viena kitai šiuo atveju neturi.

Galbūt reikės atlikti kokius nors darbus, kad patalpos būtų galutinai tinkamos priedangoms, bet tai visiškai nėra numatyta sutartyje. Tie pastatai, patalpos bus pritaikomi su tuo, kas juose yra. Kas kita yra dėl sirenų įrengimo ir mokymų finansavimo – tai bus padaryta valstybės biudžeto lėšomis per sutartį vykdančias valstybines įstaigas. Šitoje srityje Bažnyčia jokių papildomų išlaidų neturės.

Veikloje, kuri susijusi su žmonėmis, su bendruomenių lyderių informavimu, mokymais, Bažnyčia irgi nėra vykdančioji pusė, ji – bendradarbiaujanti. Šita veikla atitenka savivaldybių atsakomybei. Bažnyčia prisidės tuo, kuo gali – pasidalins informacija skelbimų lentose, interneto svetainėse ar dar kuriuo nors būdu.

Pavyzdžiui, atlaidų metu tai, kas jau yra ir išbandyta, civilinės saugos specialistai pasistato savo palapinę su skiriamaisiais ženklais, kviečia žmones ateiti ir domėtis, pasakoja apie saugos dalykus, dalina parengtą medžiagą, atmintines. Manau, kad tai yra labai svarbu, nes valstybės civilinės saugos tarnybų žmonės ateina ten, kur yra daug piliečių, tikinčių piliečių, kurie kviečiami būti sąmoningi, atsakingi, pateikia jiems reikalingą informaciją, atsako į klausimus.

Yra dar vienas aspektas, kuris irgi labai svarbus. Mūsų bažnyčios yra ne tik maldos namai, bet ir dauguma jų – architektūrinio paveldo objektai – jos yra kultūrinės valstybės vertybės. Ar apie tai yra užsiminta pasirašytoje sutartyje?

Taip, apie tai buvo mąstyta ir kalbėta. Yra tarptautiniai susitarimai, kurie numato, kad karo atveju kultūros paminklai turėtų apsaugą nuo sugriovimų, sunaikinimų. Bent jau civilizuotas priešininkas turėtų taip elgtis, ir konvencijos gina šitą teisę. Tikiu, kad įrengiant technines priemones, sirenas, tikrai bus sprendžiama, ar galima jas konkrečiame pastate įrengti taip, kad nepakenktų kultūrinio paveldo objektams, kad čia savo žodį irgi pasakys Kultūros paveldo departamentas, dalyvaujant atsakingiems specialistams. Neabejotinai į tai bus atsižvelgiama ir svarstant, kuris sakralinės paskirties pastatas bus skelbiamas priedanga ar ne, nes tikrai svarbu užtikrinti, kad tai nekenktų unikaliam paveldo objektui, neprieštarautų jo statusui. Turime saugoti tai, ką mūsų protėviai sukūrė.

Labai džiugu, kad apie tai yra pagalvota ir bus atsižvelgta, daroma išmintingai ir atsakingai. Žinoma, mūsų kultūrinis paveldas yra brangintinas, bet žmogus yra didžiausia vertybė valstybei ir Bažnyčiai, todėl reikia tikėtis, kad pavojaus akivaizdoje pirmiausia saugosime žmogų, o po to pastatus, kad ir labai brangius bei vertingus.

Žinoma, žmogaus gyvybė yra brangesnė už visus gražiausius pastatus. Bažnyčia ir valstybė pirmiausia rūpinsis žmonėmis, atsižvelgdama į visus reikalingus dalykus.

Dėkoju Jums už įdomų ir labai reikalingą pokalbį. Linkiu, kad Dievas laimintų šito projekto įgyvendinimą, kad neprireiktų bažnyčiomis naudotis kaip priedangomis nuo bombų – tebūna jos mūsų dvasinė priedanga.

 

Rita Bagdonaitė

Bernardinai.lt

 


Kategorija Lietuvos Vyskupų Konferencija


Grįžti atgal Paskelbta: 2023-09-27


© 2024 www.zarasuparapija.lt