Keletas fragmentų iš autobiografinių metropolito Antonijaus (Blumo) iš Surožo užrašų ir jo minčių apie gyvenimą, tikėjimą, žmogų. 

Priimti visą savo gyvenimą

Pirmiausia, ko mes turime išmokti, tai priimti visą gyvenimą: visas jo aplinkybes, visus žmones, kuriuos sutikome – kartais taip skausmingai – priimti, o ne atstumti. Kol nepriimsime savo gyvenimo, viso be jokių nukrypimų, kaip iš Dievo rankos, mes negalėsime išsilaisvinti iš vidinio pavojaus, iš vidinės nelaisvės ir iš vidinio protesto. Kad ir kaip sakytume Viešpačiui: Dieve, aš noriu vykdyti Tavo valią! – iš mūsų širdies gelmių pasigirs šauksmas: Tik ne tai! Ne tas!.. Taip, aš pasirengęs priimti savo artimą, – bet ne tą artimą! Aš pasirengęs priimti viską, ką man atsiųsi, – bet ne tai, ką Tu man iš tikrųjų siunti…

Tėvas man įdiegė keletą dalykų. Jis buvo labai vyriškas, tvirtas, nesibaimino gyvenimo, pamenu, kai kartą grįžau po vasaros atostogų, jis mane pasitiko ir pasakė: „Aš nerimavau dėl tavęs šią vasarą.“ Aš juokais jam atsakiau: „Tu ką, bijojai, kad nesusilaužyčiau kojos ar neužsimuščiau?“ Jis atsakė: „Ne. Tai nebuvo taip svarbu. Aš bijojau, kad tu neprarastum garbės.“ Ir pridūrė: „Atsimink: tai vienintelis dalykas, kuris turi prasmę, dėl ko gyveni ir dėl ko esi pasirengęs numirti.“

Mes Dievui – šventovė

Mes ne visada tikime, kad mumis tiki Dievas; todėl ne visada sugebame pasitikėti savimi. Ir ne paviršutiniškai, kas mums būdinga, o giliai įsitikinę, jog mes — šventovė ir Dievo meilės objektas. Tada galime mintimis kreiptis į tuos, kurie mus myli, ir į tuos, kurie mumis tiki. Nejaugi galime jiems pasakyti: jūs visi, įskaitant ir Dievą, dėl manęs klydote, jūs visi – bepročiai. Tik aš vienas žinau savo kainą, ir ta kaina – menkystė… Mes elgiamės tarsi taip ir galvotume, žiūrime į save, tarsi taip ir yra; o iš tikrųjų – tai netiesa.

Prancūzijoje, kur mes pakliuvome su tėvais, vis dėlto buvo gana sunku gyventi. Mane atidavė, sakyčiau, į labai prastą mokyklą; ji buvo pačiame Paryžiaus pakraštyje, lindynių kvartale, kur naktį, net ir prietemoje, policija nebudėjo, nes ten pjaudavo… Iš pradžių mane išmokė iškęsti smūgius; vėliau išmokė šiek tiek muštis ir apsiginti — ir kai aš mušiausi, tai mušiausi žūtbūtinai, bet niekada gyvenime nepatyriau tiek daug baimės ir tiek skausmo – ir fizinio, ir dvasinio – kaip tada. Todėl, kad buvau gudrus žvėrelis, daviau sau įžadą nė žodeliu neužsiminti apie tai namie: vis tiek nebuvo kur dėtis, kam mamai užkrauti dar vieną rūpestį? Todėl pirmą kartą jai apie tai papasakojau, kai man buvo keturiasdešimt penkeri, kai viskas jau buvo praeityje. Bet tais metais buvo iš tikrųjų sunku; man buvo aštuoneri–devyneri, ir aš nemokėjau gyventi.

„Dygliuotas“ gyvenimas

Pamenu, kaip ėjau su pagyvenusia išdidžia ruse moterimi, ir ji visą laiką kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo tik apie tai, kaip jai sunku, kaip gyvenimas ją aplenkė, kaip žmonės ją įžeidė, kaip viskas beprasmiška, kokie visi pikti… Sustojo prie dygliuoto krūmo ir sako: „Štai visas gyvenimas!“ – o už to krūmo – visa Prancūzijos pietų pakrantės panorama: kalnai, o už kalnų – jūros platybės, viskas užlieta saulės, viskas švyti vasaros spalvomis. Ir pamenu, kaip jai pasakiau: „Štai taip į gyvenimą jūs ir žiūrite – tiktai į tą dygliuotą krūmą, ir jums niekad nekilo mintis pažiūrėti per šitą krūmą į visą tolį, kur gyvenate, į visą tą nenusakomą grožį.“

Jos gyvenime taip ir buvo: ji matė tik tą dygliuotą krūmą. Ar kuris nors iš mūsų taip ar panašiai nesielgia?

Aš nevertas būti mylimas

Kas vyksta Bažnyčioje? Susitikimas. Susitikimas, kuris kartu yra ir džiaugsmas, ir teismas. Džiaugsmas, kadangi sutiksi Dievą veidas į veidą – tai didžiausias džiaugsmas, kokį gali išgyventi žmogus, ieškantis Dievo, arba Jo niekada net neieškantis, bet staiga stojęs prieš Jo veidą ir abstulbintas Jo nepaprasto grožio bei meilės. Kita vertus, toks susitikimas yra ir teismas. Mes žinome iš žmonijos patirties, jog būti mylimam, nesvarbu, kad ir kas tai būtų – motina, tėvas, nuotaka – tai reiškia stoti prieš teismą. Nes būti mylimam reiškia, kad kas nors mumyse įžvelgė kažką, kas verta meilės: didybę, grožį, tiesą, švarumą, šviesą. Ir kai pažvelgiame į save ir galvojame apie tai, kokie esame iš tikrųjų savo akyse arba akyse tų, kurie nesugebėjo mūsų pamilti, tai stojame prieš baisų savo sąžinės teismą: aš nevertas būti mylimas!

Kai man buvo keturiolika, pas mus pirmą kartą atsirado patalpa, kur galėjome gyventi trise: senelė, mama ir aš. Ir aš pirmą kartą gyvenime nuo to laiko, kai baigėsi ankstyvoji vaikystė, staiga išgyvenau kažkokią laimės galimybę Du–tris mėnesius tai buvo tiesiog giedra palaima. Ir staiga mane apėmė pačiam netikėtas jausmas: aš išsigandau laimės. Staiga įsivaizdavau, kad laimė baisiau už tą didelį ankstesnį sunkumą, nes kai gyvenimas buvo ištisa kova, savigyna ar bandymas išlikti, gyvenime buvo tikslas. O kai staiga paaiškėjo, jog visos tos kovos nebėra, gyvenimas visiškai ištuštėjo. Kad nėra jokios gilumos, nėra jokios amžinybės, jokios ateities. Ir įsivaizdavau, kad jei gyvenimas toks beprasmis, tai aš nesutinku gyventi. Ir daviau sau įžadą, kad jei per metus nerasiu gyvenimo prasmės, tai nusižudysiu, kadangi nesutinku gyventi dėl beprasmiškos, betikslės laimės.

Diena kaip dovana

Tu prašai Dievą palaiminti šią dieną, kad Jis viską palaimintų ir tvarkytų. Ir tai, ką pasakei, vertink rimtai… O dėl dienos, jei suvokei, kad tą Dieną palaimino Dievas, kad Jis apglėbė Savo ranka, tada kiekvienas žmogus, kurį sutiksi, – tau Dievo dovana, kiekviena aplinkybė, kuri iškils, – tau Dievo dovana, karti ji ar saldi, patinka ji tau ar nepatinka. Tai – paties Dievo dovana tau, ir jeigu tu ją taip priimsi, tai gali įveikti visas aplinkybes. Bet tada reikia būti pasirengus priimti viską, kas įmanoma, malonu tai ar nemalonu.

Kartą mes (berniukai, emigrantų vaikai, – red.) susirinkome, ir paaiškėjo, jog buvo pakviestas dvasininkas, kad nuoširdžiai pasikalbėtų su mumis, laukiniais… Ir tai, ką jis kalbėjo, sukėlė man tokį įniršį, kad jau nebegalėjau atsiriboti nuo jo žodžių. Jis (tai buvo t. Sergijus Bulgakovas, – red.) kalbėjo, kaip kalbama su mažais žvėriukais, perteikdamas mums visą Evangelijos saldybę: romumą, susitaikymą, tylumą – visas vergiškas savybes, kurias mums prikaišioja Nietzsche ir kiti. Aš nutariau važiuoti namo, pabandyti rasti Evangeliją, patikrinti ir baigti su visu tuo.
Mamos paprašiau Evangelijos, užsidariau savo kamputyje… Sėdėjau ir skaičiau Evangelijos pagal Morkų pirmo skyriaus pradžią, po to – trečio pradžią, skaičiau lėtai, kadangi kalba buvo neįprasta, staiga pajutau, kad kitoje stalo pusėje, čia pat, stovi Kristus. Ir tai buvo toks tikras jausmas, kad man teko sustoti, mesti skaityti ir pažiūrėti.

Aš ilgai žiūrėjau, nieko nemačiau, negirdėjau, nieko nejaučiau. Bet net kai žiūrėjau tiesiai į tą vietą, kur nieko nebuvo, aiškiai suvokiau, kad ten, be abejonės, stovi Kristus. Pamenu, jog tada atsitraukiau ir pagalvojau: jeigu čia stovi gyvas Kristus, – vadinasi, tai prisikėlęs Kristus. Tada viskas, ką apie Jį kalba, – tiesa…

Jeigu tai tiesa, vadinasi, visa Evangelija – tiesa, tai reiškia, jog gyvenimas turi prasmę, tada galima gyventi ne dėl ko nors kito, o tam, kad būtų galima pasidalyti su kitais tuo stebuklu, kurį patyriau; kad turbūt yra tūkstančiai žmonių, kurie apie tai nežino, ir reikia greičiau jiems tai pasakyti…

Pamenu, kitą rytą aš išėjau ir ėjau kaip pasikeitusiame pasaulyje; į kiekvieną žmogų, kurį sutikau, žiūrėjau ir galvojau: tave Dievas sukūrė iš meilės! Jis tave myli! Tu mano brolis, tu mano sesuo, tu mane gali sunaikinti, kadangi tu to nesupranti, bet aš tai žinau, ir to pakanka… Tai buvo pats didžiausias atradimas.

Žmogaus užduotis

Vienas iš dalykų, kurių turime vengti, tai stengtis atrasti daugiau, negu kad dabar iš tikrųjų yra mūsų kelyje. Jono Kronštatiečio raštuose yra nuostabi ištrauka, kur jis kalba, jog Dievas leidžia mums išvysti savo neteisumą tik tada, kai Jis mato, kad mums pakanka tikėjimo ir pakanka vilties, kad sugebėtume tai priimti; kitaip mes palūžtume nuo jo sunkumo. Todėl jei šiandien save matome bjauresnį nei vakar, galime būti tikri, kad tai naujas Dievo man pavestas uždavinys, kadangi dabar Jis man gali patikėti daugiau nei anksčiau; iki šiol dar buvau pernelyg silpnas ir nesugebantis matyti, o dabar Jis sako: tu pakankamai stiprus, kad tai ištvertum, – taisykis!

Dažniausiai taip ir būna, kad viskas namie darosi šventa, kai tik kas nors užsinori kilti į dangų, nes visi turi iškęsti, susitaikyti, viską ištverti, ką liepia „pasišventėlis“. Pamenu, kartą savo kambaryje meldžiausi, būdamas pakiliausios dvasinės nuotaikos, senelė atidarė duris ir paliepė: „Skusti morkas!“ Aš pašokau, tariau: „Senele, argi nematai, kad aš meldžiuosi?“ Ji atsakė: „Aš maniau, kad melstis – tai reiškia bendrauti su Dievu ir mokytis mylėti. Štai morkos ir peilis.“

Kaip nugalėti puikybę

Prieš daugelį metų pas mane pasikalbėti atėjo viena jauna moteris; ji atsisėdo ant sofos, nuleido galvą ir skausminga, niūria veido išraiška dusliu balsu pasakė: „Aš – nusidėjėlė.“ Aš jai žvaliai atsakiau: „Tai ne naujiena, kad jūs nusidėjėlė, mes visi nusidėjėliai!“ „Taip, – tarė ji, – bet aš itin niekšinga.“ Aš atsakiau: „Na, tai jau puikybė! Bet dėl ko jūs tokia niekšinga?“ – „Kai žiūriu į veidrodį, matau, kad esu labai graži.“ Atsakiau: „Na, tai iš tikrųjų tiesa; ir kaip jūs į tai reaguojate?“ – „Didžiuojuosi!“

Aš tariau: „Jeigu bėda tik ta, tai aš pamokysiu, kaip tai įveikti: stokite prieš veidrodį, įsižiūrėkite į kiekvieną savo veido bruožą, kai aptiksite, kad jis jums patinka, sakykite: „Ačiū, Viešpatie, kad sukūrei tokį grožį kaip mano akys, mano antakiai, mano kakta, mano nosis, ausys“ – ką norite. Ir kiekvieną kartą, kai atrasite savyje ką nors gražaus, – padėkokite Dievui. Ir palaipsniui suprasite, kad dėkingumas išstūmė puikybę. Bus taip, kad kai tik pažvelgsite į save, kreipsitės į Dievą su džiugiu džiaugsmu ir dėkingumu. Bet pridėkite dar kai ką: gerai įsižiūrėkite į niūrią savo veido išraišką ir pasakykite: „Atleisk, Viešpatie, – mano vienintelis indėlis į tą grožį, kurį Tu sukūrei, tai bjauri veido išraiška“, – tai vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų jūsų.“

Kartą aš radau dvasininką; ir iš tikrųjų „radau“, jo ieškojau ne daugiau, nei ieškojau Kristaus. Nuėjau į vienintelę visoje Europoje mūsų patriarchato cerkvę — tada, 1931 metais, mūsų buvo iš viso penkiasdešimt žmonių — sutikau vienuolį, šventiką, ir mane jis kažkuo pribloškė. Afone yra priežodis, kad pasaulyje negalima visko mesti, jei bent vieno žmogaus veide nepamatysi amžino gyvenimo švytėjimo… Jis pakilo iš cerkvės, ir aš pamačiau amžino gyvenimo švytėjimą. Priėjau prie jo ir pasakiau: nežinau, kas jūs, bet ar sutinkate būti mano dvasios tėvu?.. Aš su juo bendravau iki pat jo mirties, ir jis iš tikrųjų buvo didis žmogus: tai vienintelis žmogus, kurį sutikau gyvenime, kuriame buvo tiek laisvės – ne savivaliavimo, o būtent tos evangelinės laisvės.

Kaip tikėti savimi?

Aš labai mažai sutinku žmonių, kurie sugeba geranoriškai tikėti savimi ir geranoriškai save mylėti. Geranoriškai – tai reiškia mylėti save ne pasipūtėliškai, ne savimeiliškai, kaip mes nuolat darome, o mylėti savyje tai, kas liko nuo dieviško paveikslo ir auga palaipsniui, ir tikėti ta šviesa, kurią mums suteikė Dievas. Mes turime prisiminti: ne visada galime savimi tikėti, bet yra Tas, Kuris nedvejodamas tiki mumis. Dievas ne beprotis, Dievas nesukūrė mūsų pražūčiai; ir Dievas nesukūrė mūsų, žinodamas, kad mes tik ir sugebame subjauroti Jo kūrinį. Jis mus sukūrė iš meilės; Jo meilė mus pagimdė gyvenimui. Ir Jis tai padarė tikėdamas, tai yra visiškai įsitikinęs, kad Jo kūrybiškas požiūris į mus bus mūsų išsigelbėjimas, ir kada nors, kai ateis laikas, mes šviesime amžina dieviško gyvenimo šviesa.

Medicinos fakultetą baigiau per karą, 1939 metais. Daviau vienuolio įžadus ir išvykau į armiją, ten penkerius metus kai ko mokiausi, mano nuomone, tai buvo puiki mokykla.

Tiesiog buvo šventai pasiaukojantis gyvenimas. Ateina kapralas, sako: „Reikalingi savanoriai kasti tranšėją. Tu savanoris…“ Tavo valia visiškai apribojama ir paklūsta išmintingai ir šventai kapralo valiai. Paskui jis duoda kastuvą, veda į ligoninės kiemą, liepia: „Kasti griovį iš šiaurės į pietus…“ O tu žinai, kad karininkas sakė kasti iš rytų į vakarus. Bet koks tavo reikalas? Тavo reikalas kasti, ir jauti tokią laisvę, kasi pasimėgaudamas: pirma, jautiesi esąs dorovingas, be to, diena šalta giedra, daug maloniau kasti apkasus po atviru dangumi, nei plauti indus virtuvėje. Кasiau tris valandas, ir griovys išėjo puikus. Ateina kapralas ir sako: „Kvaily, asile, reikėjo kasti iš rytų į vakarus…“ Aš galėjau jam pasakyti, kad jis pats iš pradžių suklydo, bet man nerūpi jo klaidos. Jis liepia man užkasti griovį, o užkasęs aš turbūt būčiau pradėjęs kasti iš naujo, bet jis atranda kitą „savanorį“, kuris gauna savo dalį.

Tada mane labai suglumino tas vidinės laisvės jausmas, kurį suteikia absurdiškas paklusnumas…

Diena kaip dovana

Tu prašai Dievą palaiminti šią dieną, kad Jis viską palaimintų ir tvarkytų. Ir tai, ką pasakei, vertink rimtai… O dėl dienos, jei suvokei, kad tą Dieną palaimino Dievas, kad Jis apglėbė Savo ranka, tada kiekvienas žmogus, kurį sutiksi, – tau Dievo dovana, kiekviena aplinkybė, kuri iškils, – tau Dievo dovana, karti ji ar saldi, patinka ji tau ar nepatinka. Tai – paties Dievo dovana tau, ir jeigu tu ją taip priimsi, tai gali įveikti visas aplinkybes. Bet tada reikia būti pasirengus priimti viską, kas įmanoma, malonu tai ar nemalonu.

Kartą mes (berniukai, emigrantų vaikai, – red.) susirinkome, ir paaiškėjo, jog buvo pakviestas dvasininkas, kad nuoširdžiai pasikalbėtų su mumis, laukiniais… Ir tai, ką jis kalbėjo, sukėlė man tokį įniršį, kad jau nebegalėjau atsiriboti nuo jo žodžių. Jis (tai buvo t. Sergijus Bulgakovas, – red.) kalbėjo, kaip kalbama su mažais žvėriukais, perteikdamas mums visą Evangelijos saldybę: romumą, susitaikymą, tylumą – visas vergiškas savybes, kurias mums prikaišioja Nietzsche ir kiti. Aš nutariau važiuoti namo, pabandyti rasti Evangeliją, patikrinti ir baigti su visu tuo.
Mamos paprašiau Evangelijos, užsidariau savo kamputyje… Sėdėjau ir skaičiau Evangelijos pagal Morkų pirmo skyriaus pradžią, po to – trečio pradžią, skaičiau lėtai, kadangi kalba buvo neįprasta, staiga pajutau, kad kitoje stalo pusėje, čia pat, stovi Kristus. Ir tai buvo toks tikras jausmas, kad man teko sustoti, mesti skaityti ir pažiūrėti.

Aš ilgai žiūrėjau, nieko nemačiau, negirdėjau, nieko nejaučiau. Bet net kai žiūrėjau tiesiai į tą vietą, kur nieko nebuvo, aiškiai suvokiau, kad ten, be abejonės, stovi Kristus. Pamenu, jog tada atsitraukiau ir pagalvojau: jeigu čia stovi gyvas Kristus, – vadinasi, tai prisikėlęs Kristus. Tada viskas, ką apie Jį kalba, – tiesa…

Jeigu tai tiesa, vadinasi, visa Evangelija – tiesa, tai reiškia, jog gyvenimas turi prasmę, tada galima gyventi ne dėl ko nors kito, o tam, kad būtų galima pasidalyti su kitais tuo stebuklu, kurį patyriau; kad turbūt yra tūkstančiai žmonių, kurie apie tai nežino, ir reikia greičiau jiems tai pasakyti…

Pamenu, kitą rytą aš išėjau ir ėjau kaip pasikeitusiame pasaulyje; į kiekvieną žmogų, kurį sutikau, žiūrėjau ir galvojau: tave Dievas sukūrė iš meilės! Jis tave myli! Tu mano brolis, tu mano sesuo, tu mane gali sunaikinti, kadangi tu to nesupranti, bet aš tai žinau, ir to pakanka… Tai buvo pats didžiausias atradimas.

Žmogaus užduotis

Vienas iš dalykų, kurių turime vengti, tai stengtis atrasti daugiau, negu kad dabar iš tikrųjų yra mūsų kelyje. Jono Kronštatiečio raštuose yra nuostabi ištrauka, kur jis kalba, jog Dievas leidžia mums išvysti savo neteisumą tik tada, kai Jis mato, kad mums pakanka tikėjimo ir pakanka vilties, kad sugebėtume tai priimti; kitaip mes palūžtume nuo jo sunkumo. Todėl jei šiandien save matome bjauresnį nei vakar, galime būti tikri, kad tai naujas Dievo man pavestas uždavinys, kadangi dabar Jis man gali patikėti daugiau nei anksčiau; iki šiol dar buvau pernelyg silpnas ir nesugebantis matyti, o dabar Jis sako: tu pakankamai stiprus, kad tai ištvertum, – taisykis!

Dažniausiai taip ir būna, kad viskas namie darosi šventa, kai tik kas nors užsinori kilti į dangų, nes visi turi iškęsti, susitaikyti, viską ištverti, ką liepia „pasišventėlis“. Pamenu, kartą savo kambaryje meldžiausi, būdamas pakiliausios dvasinės nuotaikos, senelė atidarė duris ir paliepė: „Skusti morkas!“ Aš pašokau, tariau: „Senele, argi nematai, kad aš meldžiuosi?“ Ji atsakė: „Aš maniau, kad melstis – tai reiškia bendrauti su Dievu ir mokytis mylėti. Štai morkos ir peilis.“

Kaip nugalėti puikybę

Prieš daugelį metų pas mane pasikalbėti atėjo viena jauna moteris; ji atsisėdo ant sofos, nuleido galvą ir skausminga, niūria veido išraiška dusliu balsu pasakė: „Aš – nusidėjėlė.“ Aš jai žvaliai atsakiau: „Tai ne naujiena, kad jūs nusidėjėlė, mes visi nusidėjėliai!“ „Taip, – tarė ji, – bet aš itin niekšinga.“ Aš atsakiau: „Na, tai jau puikybė! Bet dėl ko jūs tokia niekšinga?“ – „Kai žiūriu į veidrodį, matau, kad esu labai graži.“ Atsakiau: „Na, tai iš tikrųjų tiesa; ir kaip jūs į tai reaguojate?“ – „Didžiuojuosi!“

Aš tariau: „Jeigu bėda tik ta, tai aš pamokysiu, kaip tai įveikti: stokite prieš veidrodį, įsižiūrėkite į kiekvieną savo veido bruožą, kai aptiksite, kad jis jums patinka, sakykite: „Ačiū, Viešpatie, kad sukūrei tokį grožį kaip mano akys, mano antakiai, mano kakta, mano nosis, ausys“ – ką norite. Ir kiekvieną kartą, kai atrasite savyje ką nors gražaus, – padėkokite Dievui. Ir palaipsniui suprasite, kad dėkingumas išstūmė puikybę. Bus taip, kad kai tik pažvelgsite į save, kreipsitės į Dievą su džiugiu džiaugsmu ir dėkingumu. Bet pridėkite dar kai ką: gerai įsižiūrėkite į niūrią savo veido išraišką ir pasakykite: „Atleisk, Viešpatie, – mano vienintelis indėlis į tą grožį, kurį Tu sukūrei, tai bjauri veido išraiška“, – tai vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų jūsų.“

Kartą aš radau dvasininką; ir iš tikrųjų „radau“, jo ieškojau ne daugiau, nei ieškojau Kristaus. Nuėjau į vienintelę visoje Europoje mūsų patriarchato cerkvę — tada, 1931 metais, mūsų buvo iš viso penkiasdešimt žmonių — sutikau vienuolį, šventiką, ir mane jis kažkuo pribloškė. Afone yra priežodis, kad pasaulyje negalima visko mesti, jei bent vieno žmogaus veide nepamatysi amžino gyvenimo švytėjimo… Jis pakilo iš cerkvės, ir aš pamačiau amžino gyvenimo švytėjimą. Priėjau prie jo ir pasakiau: nežinau, kas jūs, bet ar sutinkate būti mano dvasios tėvu?.. Aš su juo bendravau iki pat jo mirties, ir jis iš tikrųjų buvo didis žmogus: tai vienintelis žmogus, kurį sutikau gyvenime, kuriame buvo tiek laisvės – ne savivaliavimo, o būtent tos evangelinės laisvės.

Kaip tikėti savimi?

Aš labai mažai sutinku žmonių, kurie sugeba geranoriškai tikėti savimi ir geranoriškai save mylėti. Geranoriškai – tai reiškia mylėti save ne pasipūtėliškai, ne savimeiliškai, kaip mes nuolat darome, o mylėti savyje tai, kas liko nuo dieviško paveikslo ir auga palaipsniui, ir tikėti ta šviesa, kurią mums suteikė Dievas. Mes turime prisiminti: ne visada galime savimi tikėti, bet yra Tas, Kuris nedvejodamas tiki mumis. Dievas ne beprotis, Dievas nesukūrė mūsų pražūčiai; ir Dievas nesukūrė mūsų, žinodamas, kad mes tik ir sugebame subjauroti Jo kūrinį. Jis mus sukūrė iš meilės; Jo meilė mus pagimdė gyvenimui. Ir Jis tai padarė tikėdamas, tai yra visiškai įsitikinęs, kad Jo kūrybiškas požiūris į mus bus mūsų išsigelbėjimas, ir kada nors, kai ateis laikas, mes šviesime amžina dieviško gyvenimo šviesa.

Medicinos fakultetą baigiau per karą, 1939 metais. Daviau vienuolio įžadus ir išvykau į armiją, ten penkerius metus kai ko mokiausi, mano nuomone, tai buvo puiki mokykla.

Tiesiog buvo šventai pasiaukojantis gyvenimas. Ateina kapralas, sako: „Reikalingi savanoriai kasti tranšėją. Tu savanoris…“ Tavo valia visiškai apribojama ir paklūsta išmintingai ir šventai kapralo valiai. Paskui jis duoda kastuvą, veda į ligoninės kiemą, liepia: „Kasti griovį iš šiaurės į pietus…“ O tu žinai, kad karininkas sakė kasti iš rytų į vakarus. Bet koks tavo reikalas? Тavo reikalas kasti, ir jauti tokią laisvę, kasi pasimėgaudamas: pirma, jautiesi esąs dorovingas, be to, diena šalta giedra, daug maloniau kasti apkasus po atviru dangumi, nei plauti indus virtuvėje. Кasiau tris valandas, ir griovys išėjo puikus. Ateina kapralas ir sako: „Kvaily, asile, reikėjo kasti iš rytų į vakarus…“ Aš galėjau jam pasakyti, kad jis pats iš pradžių suklydo, bet man nerūpi jo klaidos. Jis liepia man užkasti griovį, o užkasęs aš turbūt būčiau pradėjęs kasti iš naujo, bet jis atranda kitą „savanorį“, kuris gauna savo dalį.

Tada mane labai suglumino tas vidinės laisvės jausmas, kurį suteikia absurdiškas paklusnumas…

Ryžtingumas

Mes visko laukiame iš Dievo; ar suteikiame Jam galimybę ką nors iš tikrųjų dėl mūsų padaryti? Ar esame tas muzikos instrumentas, kuriuo Jis dėl mūsų pačių galėtų pagroti melodiją? Pagalvokime apie tai ir pateikime Jam savo atgailą bei viltį. Atgailauti nereiškia apverkti praeitį; atgailauti reiškia atsigręžti veidu į Dievą, pažvelgti į Jo veidą, įsiklausyti į Jo žodžius, atkurti meilės ir tarpusavio ištikimybės santykius. Štai kodėl, galvodami apie praeitį ir dabartį, mes galime atsigręžti į Dievą ir sakyti: „Palaimink šiandien mano naują pradžią!..“ Bet „šiandien“ priklauso nuo mūsų. Dievas palaimina, o ryžtingumas ir pasirengimas priklauso nuo mūsų.

Tuo laiku jau buvo praėję dešimt slaptos vienuolystės metų, ir tai buvo laimingas laikas, nes, kaip Tefanas Zatvornikas sako: „Dievas ir siela – štai ir visas vienuolis…“
…Vienu metu labai susižavėjau mintimi padaryti medicinos karjerą ir nusprendžiau išlaikyti specialų egzaminą, kad gaučiau specialų laipsnį. Aš jam (dvasios tėvui – red.) apie tai pasakiau. Jis į mane pažiūrėjo ir atsakė: „Žinai, tai aiški puikybė.“ Aš sakau: „Na, jei norite, tada nebandysiu…“ „Ne, – tarė jis. – tu nueik į egzaminą ir susikirsk, kad visi matytų, jog tu nieko nesugebi.“
Esu jam už tai labai dėkingas. Aš iš tikrųjų sėdėjau egzamine, gavau baisų pažymį, susikirtau, buvau metro ilgumo sąrašo pabaigoje; visi kalbėjo: na, žinai, niekada nemanėme, kad tu toks mulkis… – ir kai ko išmokau, nors tai ir sugriovė visą mano ateitį profesijos požiūriu. Bet tai, ko mane išmokė, jis nebūtų išmokęs kalbomis apie nuolankumą…

Mūsų pareiga – atsiverti

Mums duota tiek daug!..

Daug kas būtų mums įmanoma, jei būtume dėmesingesni tam, kas su mumis vyksta, ne skriaudoms, ne baimėms, ne savimeilei, o tam, ką Dievas mums suteikia – per žmones, tiesiogiai Savo veikimu arba per slėpinius. Vakarais meldžiamės, kad Viešpats mus išvaduotų iš nežinios ir nuo silpnadvasiškumo, ir nuo suakmenėjusio nejautrumo. Štai keturi priešai, su kuriais mums visiems reikia kovoti, jei tik norime būti jautrūs tam, ką Dievas daro, ką Jis suteikė mums, jei norime, kad mumyse užsidegtų pagarbus dėkingumas, švelni, jausminga meilė Jam. Jei taip padarysime, tai visa kita bus Jo reikalas; Jis mūsų nepaliks. Mūsų pareiga – atsiverti, atidaryti Jam duris ir pasakyti: „Įeik, Viešpatie!“

Dievas arti

Pamenu vieną mergaitę, kuri tai išgyveno – tiek, kiek vaikas gali suprasti, kad kartais Dievas taip arti, kai ji veržiasi pas Jį, bet negali prie Jo prieiti. Ir motina pasakė jai nuostabų, kaip man atrodo, dalyką, ji pasakė tai mergaitei: „Tu žinai, kaip būna, kai mes žaidžiame slėpynių. Tu iš pradžių užmerki akis, tyliai stovi ir lauki. Ir tam tikru momentu, kai pasislėpsiu, aš suūkčiosiu; ir tu atmerksi akis ir bandysi eiti pagal garsą, kurį išgirdai, eisi į vieną pusę, į kitą ieškoti. Kai pamatysiu, kad tu sutrikusi, aš vėl šūktelėsiu; ir tu rasi tiesų kelią į tą pusę, kur aš esu. Ir tu mane rasi.

O jei tu staiga išsigąsi, kad esi viena, ir aš kažkur nuėjau: kur aš galėjau dingti, kad tu manęs nematai? Ir jei tik pastebėsiu, jog tau pasidarė baisu ir pasijutai vieniša, kad tavo akyse jau ašaros, aš išeisiu iš savo slėptuvės ir pribėgsiu prie tavęs, ir tu pulsi man į glėbį.“

Ir ji pridėjo: „Taip būna su Dievu. Kai mes Jo ieškome, Jis šūkteli, o paskui leidžia mums Jo ieškoti, kad įsitikintume, kaip mums reikia Jį surasti, kaip mums norisi Jį surasti, kaip visa mūsų siela veržiasi pas Jį. Ir kad mes taip pat suvoktume, kokie vieniši esame be Jo, kaip baisu, kai saulės šviesoje be Dievo aplink mus staiga tampa tamsu.“ Štai kodėl mums svarbu išmokti pradėti melstis, išmokti stoti prieš Dievą, žinant, kad Jis čia, ir su nuostabos jauduliu žinoti, kad Jis mane, nuodėmingą, nevertą, aklą, leidžia stoti prieš Jį ir būti su Juo, net jei aš Jo nejaučiu. Koks stebuklas, koks džiaugsmas!

 

Parengė Michalina Bočiarova