Jie buvo tarsi avys be piemens (Mk 6, 34).

 

Ar kada pamąstote, ką reiškia ganytojui rūpintis avimis? Mes spėriai susikuriame ramumos ir tylumos, žaliuojančių pievų ir banguojančių kalvų vaizdinius. Tačiau ne viskas yra taip ramu ir tylu. Jei piemeniui nepavyksta suvaryti savo kaimenės krūvon ir ginti ją norima kryptimi, avys išsibarstys katra kur. Beje, avys nėra labai sumanios. Tinkamai neganomos avys nuklys parupšnoti viliojančių, tačiau joms kenksmingų žolelių. Pasiklydusi dykumoje avis ėstų viską, ką įmanytų, netgi piktžoles bei kitą netinkamą ėdesį.

Ką tai sako mums? Kadangi Jėzus yra Gerasis Ganytojas, Jis nori, kad mes valgytume tinkamą maistą. Žinoma, nesame kvaili gyvūnai kaip avys. Bet jei nesileidžiame Jėzaus vedami, klaidžiosime abejonių, egoizmo, puikybės ar baimės pievose.

Jėzus nori, kad Jį sektume, nes žino, kas mus sotina, ir trokšta duoti mums gerų dalykų. Jis nori maitinti mus dangiškuoju savo Kūno ir Kraujo maistu – Eucharistija. Jis žino, kad valgydami Jo maistą prarasime norą maitintis pasaulio „maistu“ – tokia pasaulėžiūra, kuri mus paikina ir silpnina.

Evangelistas Morkus sako, kad Jėzaus duotą duoną valgę žmonės buvo „pasotinti“ (Mk 6, 42). Jėzus pasotins ir mus. Jausime Jo meilę savo širdies gelmėse. Jo ramybė perskverbs mūsų mintis, nutildys baimes. Patirsime džiaugsmą žinodami, kad Kristus yra mumyse. Rasime atsakymus užgriuvus sunkiausiems išbandymams ir problemoms. Ir būtent todėl, kad Jėzus yra mūsų Ganytojas ir Vedlys.

Prisiminkite tai eidami į šv. Mišias. Šlovindami Viešpatį giesmėmis, klausydamiesi Jo žodžio ir priimdami Jį Komunijoje prašykite, kad Jis pripildytų jus. Dėkokite Jam, kad jus veda, ir sakykite norį likti su Juo ir būti saugūs Jo kaimenėje.

 

Dėkoju Tau, Jėzau, kad esi mano Gerasis Ganytojas, kad duodi man taip reikalingo dvasinio maisto.

Viešpatie, noriu būti Tavo pasotintas!