SUSITIKTI JĖZŲ

Kai Jėzus įeina į žmogaus gyvenimą, jis priima visą žmogų: kūną, vargus, ribotumą… Jis nesilaiko fariziejiškų nuostatų: esu su tavimi, bet išlaikau reikalaujamą distanciją.

Prie Viešpaties besiartinančio raupsuotojo žingsnis atrodo beprasmis ir laužantis nustatytą tvarką, tačiau Jėzus žino, kaip kenčia vargšo ligonio širdis, kaip ją drasko baimė ir abejonės, todėl irgi padaro tai, kas nustebina aplink esančius, kuriuos turėjo apimti pasimetimas, galbūt netgi atmetimas.

Jėzus pasilenkia prie šitų visuomenės atmatų. Jis nebijo užsikrėsti, nes žino, kad iš tikrųjų tai, kas sutepa žmogų, išeina iš jo širdies. Jėzus yra šventas. Jis yra Dievas, ir todėl savo kūriniui turi tik vieną atsakymą: „Ateik!“

Nelaimingasis prisiartina prie Viešpaties ir puola ant kelių prieš Šviesą: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Kaip atsaką regime neįprastus Jėzaus veiksmus. Evangelistas rašo, kad Jėzus „pasigailėjo jo“. Tikras stebuklas prasideda širdyje. Taip būna visuomet, ir jei mūsų poelgiuose ir sprendimuose nėra širdies, tie darbai yra tušti ir beverčiai. Viešpats ištiesia ranką, tarsi sakydamas: „Esu čia, artinuosi prie tavęs. Neatmetu tavęs, nes myliu tave“. Išganytojas paliečia raupsuotąjį… Tai Dievo glamonė, skirta nusidėjėliui, kiekvienam, laukiančiam paguodos…

Reikiam manyti, kad sujaudinto raupsuotojo širdyje turėjo kilti daug klausimų: „Ar galiu išdrįsti?  Ar galiu prašyti tos malonės?“ Vis dėlto jis pasitikėjo Mylinčiojo meile: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“

Jei tik panorėsi, Jėzau… Tu, Viešpatie, žinai, kad mūsų gyvenimams reikia švaros, mūsų širdys trokšta išgelbėjimo, mūsų mintims reikia atsivertimo, jausmams būtina tvarka, mums stinga meilės ir užsidegimo ja gyventi. Todėl mes atsiduodame Tavo rankų glamonei, leidžiamės pagydomi, nes neturime kitokio pasirinkimo. Mes nebijome, nes žinome, kad Tavo kančia ir meilė mums, viršija net ir mūsų sugebėjimą tokio išgelbėjimo paprašyti.

„Noriu, būk švarus!“ – tai ne tik raupsuotajam ištarti, bet ir kiekvienam mūsų skirti Viešpaties žodžiai. Mylimasis surado savo sužadėtinę, kuri verkdama klajojo, ieškodama meilės. Jis atrado ją ir apvilko tikėjimo, meilės ir pasitikėjimo rūbu: „Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus“.

Mes, raupsuotieji, irgi meldžiame išgydymo, laukiame, kad mums bus dovanota, glaudžiamės prie Motinos Bažnyčios, kuri vainikuoja mus Dvasios ženklu, reiškiančiu išganymą ir atleidimą. Mes trokštame savo kelyje susitikti Jėzų, ypač tada, kai blaškomės, jaučiamės neapsisprendę, tada, kai mūsų tikėjimas yra bandomas, kelionė per gyvenimą atrodo pernelyg sunki, kai galvojame, jog mums skirta pernelyg daug išmėginimų, kai nesuprantame to, kas vyksta mumyse ir aplink mus… Tada mes irgi, panašiai kaip Evangelijos raupsuotasis, galėtume sakyti: „Jei tik panorėsi, gali man atnešti šviesą.“

Kaip tik tada susitinkame Jį, amžiną Keliautoją, nešantį meilę, kurios niekas nesu-pranta, nuolankų, nežiūrint mūsų atšiaurumo, gailestingą mums, negailestingiems. Jis yra pasirengęs apkabinti kiekvieną raupsuotąjį ir jį pabučiuoti.

Drauge Jėzui patinka tyla. Jis nedemonstruoja savo meilės, kad kažkas galėtų ja gėrėtis. Jis nedaro reklamos savo teikiamai paguodai. Jis eina tolyn, ir galime būti tikri, kad ir kitoje gyvenimo kryžkelėje sutiksime Jį, pasirengusį dar kartą padaryti stebuklą…

Net jei mes ir pavargtume, Jis niekuomet nepavargs…

 

Adolfas Grušas