KAI DIEVAS KVIEČIA

Kai Dievas kviečia į savo misiją, mūsų atsiliepimai į tai gali būti labai įvairūs. Galime atsiliepti entuziastingai priimdami kvietimą, netgi jei tai yra susiję su radikaliais gyvenimo pasikeitimais.  Atsakymas gali būti ir kažkiek „prievartinis“, kaip tas, kokį parodė Jona, apie kurį kalbama šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje. Įmanoma ir dar viena situacija, kai į pakvietimą atsakoma: „Taip, aš čia!“, bet paskui nieko nedaroma pagal Dievo valią, verčiau renkantis tai, kas atitinka paties žmogaus mąstyseną ir supratimą. Šiandien Dievo Žodis kalba apie siunčiantį Dievą ir mus, vienaip ar kitaip atsiliepiančius į tokį kvietimą.

Pradžioje verta stabtelėti ties pirmojo skaitinio herojumi – Senojo Testamento pranašu Jona. Galėtume pasakyti, jog tai keistas žmogus, liguistai pavydintis tikėjimo dovanos, kurią Dievas suteikė Izraeliui. Jis netgi ryžtasi paprieštarauti užduočiai, kurią jam skiria Dievas. Jis nenori, kad Ninivės gyventojai atsiverstų, todėl sprunka nuo Dievo. Dievas gi savo ruožtu jį seka, nuolat duodamas įvairių ženklų, kol galiausiai, išvargintas visokių nesėkmių, pranašas pasiduoda. Jis eina į „didelį miestą“, skelbia atsivertimą, ir niniviečiai atsiverčia į Viešpatį.

Dabar gi derėtų paklausti savęs: „Gal mes irgi esame tokie pavydūs, kad nenorime skelbti Dievo Žodžio nepatinkantiems žmonėms, nesvarbu: toli gyvenantiems ar šalia esantiems?“

Mes tikriausiai neapgalvotai nepasakome Dievui „ne“… Tikriausiai priklausome būriui tų, kurie, atsiliepdami į Dievo balsą, jau mąsto apie kitą projektą, kurį sukūrė jie patys, o ne Dievas. Labai dažnai, paklusdami, atrodytų, švelniam ir drauge pakankamai užmaskuotam spaudimui, vietoje to, kad neštume Gerąją Evangelijos naujieną, dalijamės su kitais savo pačių žinia. Tai kieta ir nelanksti „naujiena“, kurioje įstatymas reiškia daugiau, negu meilė, o kantrus ir lėtas auklėjimas užleidžia vietą paliepimui. Iš tikrųjų kartais, patys to nepastebėdami, krikščionys tampa Dievui nežinomo griežtumo skelbėjais. Tada Bažnyčios evangelizacijos darbas vietoje to, kad liudytų vargingo ir nenaudingo, tačiau ištikimo Viešpačiui, kuris siunčia jį ne pas teisiuosius, bet pas nusidėjėlius, skelbėjo pastangas, tampa struktūra, siekiančia užvaldyti žmones ir jų protus.

Ar tikrai mes nesame tokie „skelbėjai“: laikantys save teisiais, bet užmirštantys laikas nuo laiko pažvelgti į veidrodį?

Andriejus ir Petras, Jokūbas ir Jonas, pašaukti Jėzaus, į tai pažiūrėjo tikrai rimtai. Jų atsidavimas buvo visiškas, reiškiantis laisvą apsisprendimą ir esminį išsivadavimą iš praeities. Jie paliko viską: tinklus, valtį, tėvą vien tik tam, kad galėtų „žmones žvejoti“. Keturi būsimieji apaštalai nėra neturintys silpnybių žmonės, tačiau visų pirma jie sugeba atsiliepti į meilę. Kai mylime, tada kiekvieną žmogų sutinkame Jėzaus vardu kaip tėvą, motiną, brolį ar seserį ir dalijamės Evangelijos žinia.

Dievas niekada nepaklaus mūsų, kiek žmonių mes išgelbėjome, nes gelbsti Dievas, o ne mes, tačiau mes būsime atsakingi už tai, kiek žmonių mumyse pamatė Dievo Veidą. Nė vienas žmogus neturi pasitraukti nuo Dievo dėl mūsų kaltės, lygiai kaip ir nė vienas neturi įsivaizduoti, jog atrado Dievą, išvydęs mūsų „palengvintos“ Evangelijos versiją.

Gi viskas pasideda tada, kai mes išgirstame Dievo kvietimą. Ir atsiliepiame į jį…

 

Adolfas Grušas