Kraunasi...

Šventadienio pamokslas. Kristaus Krikštas

Jonas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriant dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 7–11).

MYLIMASIS SŪNUS

Nuo išminčių apsilankymo praėjo trisdešimt metų… Jėzus suaugo, tapo vyru ir po nuošalume praleistų metų galiausiai išeina į viešumą.

Mes veikiausiai tikėtumės iškilmingo ir galios kupino pasirodymo, tokio, kad niekam neliktų jokios abejonės Mesijo pasiuntinybe. Tam tiktų masiniai išgydymai, vienas po kito besikartojantys stebuklai, akimirksniu sutraukiantys žmonių minias, tačiau Jėzus atsistoja ilgos nusidėjėlių virtinės gale!

Jis renkasi nepaprastą ir piktinantį kelią, ir tam keliui liks ištikimas per visą savo gyvenimą, kuris Jį atves ant kryžiaus. Jis kartu su nusidėjėliais priima krikštą prie Jordano, tarp dviejų nusikaltėlių bus nukryžiuotas ir ant Golgotos.

Šis epizodas pirmiesiems krikščioniams kėlė nemaža rūpesčių, ir jie beveik būtų sutikę jį pašalinti iš Evangelijos, tačiau žinojo, jog tai iš tiesų buvo įvykę. Neatsitiktinai evangelistai mėgino Jėzaus krikštą pavaizduoti aptakiau, sušvelnindami situaciją, o apaštalas ir evangelistas Jonas apie tai apskritai nepasako nė žodžio.

Jėzus pasikrikštijo, tačiau pats niekada nėra pakrikštijęs nė vieno žmogaus. Šis faktas kelia susidomėjimą, tačiau yra lengvai suprantamas, įsigilinant į Jėzaus mokymą. Jėzui rūpėjo ne krikštyti, o atleisti, ir šia prasme svarbi yra ne apeiga, o jos prasmė.

Krikštas tapo naujo Jėzaus gyvenimo etapo pradžia – tam tikras lemtingas posūkis. Nuo tada prasidėjo Evangelijos skelbimas, viešasis Jėzaus gyvenimas. Evangelijos – gerosios Naujienos svarbiausia žinia yra tai, jog Dievas nėra toks, kokį Jį iki tol įsivaizdavo žmonės.

Jono krikštas buvo atgailos krikštas, skirtas nuplauti nuodėmes. „Atsiverskite ir darykite atgailą!“ – tai Jono Krikštytojo šūkis. Jį pakartos ir Jėzus, tačiau visiškai kitokia prasme: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“.

Dievas yra meilė. Jis myli žmogų… ir tuo pasakyta viskas. Jis nereikalauja nieko, kad galėtų mainais mus mylėti, Jam nereikalingos aukos, Jis nenori atgailavimo.

Sekant Jono Krikštytojo mintimi, meilę reikia užsitarnauti. Jėzaus Kristaus skelbiamas Dievas myli besąlygiškai. Jono Krikštytojo Dievo reikia bijoti, o Jėzus sako, kad tarp Dievo ir žmogaus nebelieka pagrindo baimei.

Nuo tos akimirkos Jėzus keliaus, liudydamas tą meilę, kuria Dievas myli žmogų. Tai bus tikras ugnies krikštas, reiškiantis Dievą, kaip tarpusavio susitikimą, patirtį, užvaldančią visą žmogaus būtį, įeinančią į širdį, į sielą. Jėzus turi paslaptį, kurią, laikui bėgant, supras visas pasaulis. Tą paslaptį paliudijo dangaus Tėvas krikšto Jordane metu: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. Jėzus tvirtai eina savo keliu, nes yra mylimas.

Šie žodžiai nuskambėjo ir kiekvienam mūsų krikšto dieną. Tada irgi buvo pasakyta, jog Dievas mus myli. Tai liudija ir Jėzaus žodžiai prieš Jo kančią Paskutinės Vakarienės metu: „Tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai“. Gera žinoti, kad Dievas myli mus, taip, kaip mylėjo Jėzų: su tuo pačiu įkarščiu, taip pat beatodairiškai.

Kiekvienam mūsų yra skirtas meilės liudijimas: Sūnus, mylimasis, pasigėrėjimas.

Daugiau norėti, ko gero, neįmanoma…

 

Adolfas Grušas

 

 


Kategorija Šventadienio pamokslas


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-01-09

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt