Evangelistas Morkus, tik trumpai paminėjęs Jėzaus krikštą, gundymą ir pirmųjų mokinių – Petro, Andriejaus, Jokūbo ir Jono – pašaukimą, toliau pasakoja apie jo veiklą Kafarnaume (Mk 1, 21–28). Kafarnaumas – mažas miestelis ant Genezareto ežero kranto buvo pirmųjų mokinių tėviškė ir svarbiausias Jėzaus veiklos Galilėjoje centras.

Šabo dieną Jėzus atėjo į Kafarnaumo sinagogą ir pradėjo mokyti. Evangelistas Morkus nekalba, ko mokė Jėzus; tai randame kitų evangelistų pasakojimuose: mokė apie prisiartinusią Dievo karalystę ir būtinumą ją priimti.

Dievo Sūnus prisistatė žmonėms per skelbiamą Žodį. Per Evangelijos žodį jis prisistato ir mums, palikdamas laisvę atsiliepti. Žodis visuomet palieka laisvę jį priimti ar atmesti.

Žmonės stebėjosi, nes Jėzus kalbėjo ne taip, kaip Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią. Jėzaus žodis turi galią išjudinti ir mus tapti Jo sekėjais visai panašiai, kaip pirmuosius keturis mokinius. Kas yra dalyvavęs gerose kelių dienų rekolekcijose, gali paliudyti, kokia veiksminga yra Dievo žodžio galia; ji kartais visiškai pakeičia žmogaus gyvenimą.

Toliau evangelistas pasakoja apie pirmąjį egzorcizmą – velnio išvarymą. Sinagogoje buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Evangelistas piktąją dvasią – velnią vadina netyrąja dvasia. Ji atsiranda ten, kur jos neturėtų būti, – sinagogoje, ir jaučiasi rami iki tol, kol ateina Jėzus. Grėsmę pajutusi piktoji dvasia šaukia žmogaus balsu: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarenai? Gal atėjai mūsų pražudyti?“ Tai pilnas pykčio ir siaubo šauksmas, nes demonas jaučiasi pražuvęs.

Jėzus ateina ne pražudyti, bet išlaisvinti žmogaus iš blogio. Kartais žmogus susitapatina su blogiu ir nenori išmesti jo iš savo širdies, nes jam atrodo, kad turimas blogis yra ne blogis, bet gėris. Visiškai panašiai narkomanas mąsto apie narkotikus, kurie iš tikrųjų jį žudo. Nesuvokdamas blogio pražūtingumo, žmogus pradeda vengti visko, kas jį galėtų atskleisti ir pašalinti – Šventojo Rašto, geros religinės knygos ar rekolekcijų. Velnias visuomet slepiasi, kad nebūtų matomi jo ragai.

Evangelistas pažymi, kad Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Jėzus nutildo demoną, kad žmogus galėtų kalbėti. Blogio dvasia yra įsibrovėlis žmoguje, kuris yra Dievo vaikas, ir Dievo Žodis ją išveja.

Evangelistas Morkus rašo, kad netyroji dvasia pradėjo žmogų tąsyti ir baisiai šaukdama išėjo iš jo. Blogis visuomet sunkiai palieka žmogų. Antra vertus, ir sergantysis nėra linkęs pasveikti: jis bėga nuo laisvės, bijodamas atsakomybės pats tvarkyti savo gyvenimą; likti vergovėje atrodo saugiau ir geriau. Tik prisiminkime žmonių dejones po Kovo 11-osios, kai teko patirti nelengvų atgautos laisvės išbandymų; jie kalbėjo, kad prie sovietinės santvarkos buvo geriau gyventi, nei dabar, laisvę atgavusioje Lietuvoje.

Dievo žodis skatina rimtai apsispręsti, kad netaptume blogio struktūrų ir piktosios dvasios aukomis. Nuodėmė yra tiesiausias kelias, kuriuo demonas ateina į žmogaus gyvenimą. Jei tos nuodėmės didelės ir jų daug, gali įvykti realus apsėdimas, iš kurio pats žmogus be egzorcisto pagalbos būna nepajėgus išsivaduoti. Užtenka tik trumpam pasižvalgyti internete po pykčio, paniekos ir visiems skirtų kaltinimų kupinus komentarus, kad suvoktum, kaip smarkiai netyroji dvasia paveikia kai kuriuos mūsų tautiečius.

Viešpatie, kalbėk mums, kaip anuomet kalbėjai Kafarnaumo žmonėms, ir padėk būti gerais tavo Žodžio klausytojais bei vykdytojais!

 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius