Priartėjome prie šv. Kalėdų slenksčio. Ar sėkmingai jį peržengsime ir džiaugsmingai švęsime Jėzaus Gimimą, ar prie jo sustosime su kalėdinėmis dovanėlėmis šiemet tik šeimos ratelyje, tai priklausys, koks yra mūsų santykis su Dievu.

Žmogus yra laisvas ir gali visiškai atmesti Dievą, tarsi jis neegzistuotų; maža to, gali net pats bandyti stoti į Dievo vietą. Vienas mūsų dienų ateistas savo knygoje „Žmogus dievas“ teigia, kad Dievas neegzistuoja, o žmogus, panašiai kaip beždžionė ar kiti gyviai, neturi jokios sielos ir kad dar mūsų amžiuje bus sukurti tokie protaujantys robotai, jog jais žmogus valdys ne tik žemę, bet ir Visatą – bus kaip Dievas.

Gundytojas žmonijos aušroje įtikinėjo pirmuosius tėvus neklausyti Dievo; žadėjo, jei paklausysią jo, būsią kaip dievai. Dievais norėjo būti ir komunizmo kūrėjai, ir matėme, kokį rojų sukūrė žemėje. Šiandien tokiais dievais nori tapti siekiantieji absoliučios laisvės, kurios nevaržytų net prigimtinis įstatymas.

Kita dalis žmonių neneigia Dievo buvimo, bet santykis su juo yra labai miglotas. Jie tiki, kad egzistuoja kažkokia aukštesnė jėga, bet gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų ir su juo nepalaiko jokio santykio. Dažniausiai šių žmonių gyvenime pilna įvairiausių prietarų; neatsitiktinai internetiniai portalai nestokoja astrologinių pranašysčių. Jei nebūtų poreikio, tokių „pranašysčių“ niekas nereklamuotų.

Lietuvoje dauguma žmonių tiki į vieną Triasmenį Dievą. Jie priima Evangeliją, meldžiasi, tačiau jų maldos dažnai susideda tik iš prašymų: Dieve, duok sveikatos, padėk bėdoje, globok vaikus ir pan. Jie būna laimingi, kai įvyksta tai, ko prašė, ir nelaimingi, jei jų prašymai lieka be atgarsio. Jie norėtų, kad Dievas jiems tarnautų – išpildytų visus norus. Iš tikrųjų žmogus turi tarnauti Dievui, o ne atvirkščiai.

Pagaliau yra tikinčiųjų, kuriems gražiausiai atstovauja Švč. Mergelė Marija. Evangelija pasakoja apie angelo Gabrieliaus apsilankymą pas Mariją. Dangaus pasiuntinys ją pasveikino ir paskelbė žinią, jog Marija pagimdys sūnų, kuris vadinsis Aukščiausiojo Sūnumi, ir jo viešpatavimui nebus galo (plg. Lk 1, 26–38). Marija, išsiaiškinusi, kaip tai įvyks, pasakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Marija nesiaiškino, ką reikš buvimas Aukščiausiojo motina – ar jos gyvenimo kelias bus gėlėmis, ar erškėčiais nuklotas; ji pasitikėjo Dievu ir besąlygiškai priėmė jo valią. Evangelija pasakoja, ką teko išgyventi Marijai, kai ji lydėjo Sūnų į Golgotą ir buvo jo kančios bei mirties ant kryžiaus liudininke. Panašus į Mariją turėtų būti kiekvienas krikščionis – nuoseklus Jėzaus sekėjas.

Palaimintasis Teofilius Matulionis, turėdamas karčią sovietinių lagerių patirtį, pokario metais nesuabejojo tvirtai ginti Bažnyčios teises, nors aiškiai žinojo, kad už tai reikės skaudžiai sumokėti. Septynerius metus vyskupas praleido Vladimiro kalėjime ir bausmės laikui pasibaigus negalėjo tarnauti kaip Kaišiadorių vyskupijos ganytojas.

Po kelių dienų švęsime Jėzaus Kristaus Gimimo šventę. Sąmoningiems tikintiesiems šv. Kalėdos yra didelio džiaugsmo šventė: Dievas regimu būdu ateina į žmonijos istoriją, kad prikeltų žmogų iš nuodėmės ir padėtų jam gyventi tiesoje bei meilėje. Jėzus ateina į mūsų tarpą ne tam, kad panaikintų kančią, bet kad sutinkami kryžiai ir kryželiai vestų mus į amžinąjį gyvenimą.

Linkiu visiems sulaukti Jėzaus Gimimo šventės panašiai, kaip Jo gimimą pasitiko Švč. Mergelė Marija ir šv. Juozapas. Be savo meilės jie neturėjo nieko, kuo būtų galėję apdovanoti gimusį dieviškąjį Kūdikį; jų didžiausia dovana buvo tik pasiryžimas visur ir visada vykdyti Aukščiausiojo valią. Per šv. Kalėdas ir mes padovanokime Betliejaus Kūdikiui panašią dovaną.

 

 

 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius