Jau baigiame priprasti prie nelinksmų veidų: jie su kauke, susirūpinę neužsikrėsti virusu ir į kiekvieną sutiktąjį – ne kaukėtą – žvelgia kaip į mirtino pavojaus šaltinį. Pandemija iš daugelio atėmė gyvenimo džiaugsmą, kuris kiekvienam žmogui yra svarbus kaip kasdienė duona ir danguje šviečianti saulė.

Įpusėjus Adventui, Dievo žodis ragina mus džiaugtis. Apaštalas Paulius Laiške Tesalonikos krikščionims rašė: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje (1 Tes 5, 16–18). Apaštalas ragino krikščionis džiaugtis, nors anuometinis gyvenimas buvo labai sunkus. Šiandien šis apaštalo raginimas skiriamas mums, kartais per daug paskendusiems nerime dėl dabarties ir rytdienos.

Atkreipkime dėmesį: apaštalas ragina visuomet džiaugtis. Ar tai įmanoma? Kiekvienas iš mūsų esame patyrę sunkių gyvenimo momentų – ar įmanoma džiaugtis, kai slegia sunki liga ar priešiškumo kryžius? Taip, kančia atneša liūdesio, bet mes žinome, kad kryžius nebuvo paskutinis žodis Jėzaus gyvenime, tad jis nebus paskutinis ir mums. Žinojimas, kad Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų, suteikia priežastį džiaugtis net sunkiomis valandomis. Mūsų džiaugsmo šaltinis yra tikėjimas, kad esame Dievo mylimi, ir jis yra šalia mūsų visuomet, net ir tuomet, kai mums labai sunku. Jei savo tikėjimu esame arti Dievo, tikrai nestokosime džiaugsmo.

Iš vaikystės dienų prisimenu mano parapijoje nuo čekistų besislapsčiusį Lietuvos saleziečių draugijos direktorių kun. Antaną Skeltį SDB. Kai aplankydavau, jis visada pasitikdavo mane su plačia šypsena veide; atrodė, kad nejaučia jam virš galvos plevenančio pavojaus. Dabar suprantu, kas buvo šio pastovaus džiaugsmo šaltinis – šis kunigas buvo gilaus tikėjimo vyras.

Šalia tikėjimo į prisikėlusį ir mus mylintį Jėzų, labai svarbus yra mūsų sąžinės liudijimas, kad esame ištikimi Jėzui, – tuomet džiaugsmo iš mūsų niekas negalės atimti.

Apaštalas Paulius ragino krikščionis ne tik visuomet džiaugtis, bet ir nuolatos melstis bei už viską dėkoti Dievui. Tai svarbus priminimas ir mums. Geram draugui visuomet skiriame laiko, nes gera su juo būti. Taigi, jei Jėzų laikome savo draugu, savaime suprantama, kad jam skirsime laiko. Tai maldos – bendravimo su Jėzumi valandėlės.

Ką darome, bendraudami su draugais? Ar jų nuolatos kažko prašome? Ne, tiesiog džiaugiamės, kad būname kartu. Todėl ir mūsų maldos valandėlės neturi tapti virtine prašymų: duok man, Dieve, tai ir tai, bet ir šlovinimas bei dėkojimas Dievui už viską, ką iš jo esame gavę. Todėl apaštalas Paulius ir ragina mus už viską dėkoti Dievui.

Dėkoti Dievui turime už daug ką: už žmones, su kuriais bendraujame, už sveikatą ir gyvenimą, už sėkmę darbe ir moksle, už darbą ir poilsį ir daugelį kitų dalykų. Dėkingumas yra kelias į sveiką dvasinį gyvenimą. Dėkingumas, maldos valandėlės ir džiaugsmas yra neišskiriami.

Esantieji toli nuo tikėjimo kartais mąsto, jog tikintis į Dievą žmogus visuomet turi būti rimtas ir susirūpinęs dėl visko, kas vyksta aplink jį. Tokiam mąstymui ne kartą duodame pagrindo, kai mūsų gyvenime pristinga tikro džiaugsmo ir kai melsdamiesi dažniau prašome, nei dėkojame.

Senojo Testamento pranašas Izaijas, atrodo, buvo kietas, gal net šiurkštus vyras, bet Dievo artumoje nestokojo džiaugsmo: „Iš visos širdies džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu Dievu savuoju, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais“ (Iz 61, 10).

Dievo žodis šiandien priminė ir Švč. Mergelę Mariją, džiūgaujančią, kad Viešpats ją gausiai apdovanojo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas“ (Lk 1, 47.49).

Mes, tikintieji, per Krikštą taip pat esame Dievo apdovanotieji, todėl spinduliuokime džiaugsmu, ir šis džiaugsmas tebūna mūsų liudijimas: gera gyventi su viltimi ir Dievo meile širdyje.