Apaštalas Paulius, ragindamas pirmuosius krikščionis būti „tokio nusistatymo, kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5), primena, kad Jėzus, būdamas Dievas, „apiplėšė pats save, prisiimdamas tarno išvaizdą <…> nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8).

Prieš įsikūnijimą antrasis Švč. Trejybės Asmuo, amžinasis Dievo Žodis, gyveno neprieinamoje šviesoje ir didybėje. Po įsikūnijimo jis nužengė į žemiškąją tamsą: ilgą laiką buvo niekieno nepastebėtas, o viešojo gyvenimo metu net niekinamas. „Ar gali būti kas gero iš Nazareto?“ – klausė Natanaelis Pilypą, kai šis pasakė radęs tą, apie kurį rašė Mozė ir pranašai (plg. Jn 1, 45–46). Jėzus šalinosi visko, kas būtų galėję jį kokiu nors būdu išaukštinti. Atsisakydamas dieviškos didybės ir pasinerdamas į tarno ir niekinamojo būseną, Jėzus tiesiog apiplėšia save ir visa tai padaro be galo mylėdamas žmogų ir siekdamas jį išgelbėti – iš nuodėmės gelmės pakelti į Dievo vaiko garbę.

Tikintis krikščionis yra tarsi antrasis Kristus, bandantis viskuo būti panašus į savo Mokytoją. Dievo žodis kviečia mus pamąstyti apie patį svarbiausią Jėzaus mokinio bruožą – nuolankumą. Natūraliai mūsų prigimtis siekia išaukštinimo; jaučiamės laimingi, kai mus giria, vertina, ir, atvirkščiai, nuliūstame, kai mūsų nepastebi, nevertina ar pažemina. Mums lengvai suprantamos tokios dorybės, kaip antai meilė, teisingumas, gailestingumas, tvirtumas, bet ne nuolankumas; jis visada atrodo kažkoks įtartinas ir nepriimtinas. Jeigu ne Jėzaus, nusižeminusio iki mirties ant kryžiaus, pavyzdys nuolankumo dorybė mums liktų sunkiai suprantama.

Apaštalas Petras apie nuolankumą kalba: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda savo malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus“ (1 Pt 5, 5–6). Taigi nuolankumas yra būtina sąlyga, kad Dievas galėtų mumyse veikti ir mus apdovanoti.

Ko reikia, kad mumyse gyvuotų tikras nuolankumas? Pirmoji sąlyga – savų klaidų pripažinimas. Mums gerai yra pažįstamas Sutaikinimo sakramentas, kurio metu išpažįstame savo kaltes ir gauname jų atleidimą. Per nuolankų kalčių išpažinimą mes tampame imlūs patirti begalinį Dievo gailestingumą.

Nuolankumas ragina pripažinti savo ribotumą, nesistebėti savo silpnumu ir nuodėmingumu. Išdidumas, priešingai, skatina savo silpnybes slėpti ir vaidinti neklystantį. Popiežius Pranciškus labai nuoširdžiai apibūdina save: „Esu nusidėjėlis!“

Nuolankūs esame tuomet, kai sugebame priimti kitų patarimus bei pastabas ir neįsižeidžiame, kai mus pamoko, kaip turėtume teisingai elgtis. Jei panašiais atvejais sugebame padėkoti, tai ženklas, kad esame padarę rimtą dvasinę pažangą.

Nuolankumas kviečia mus tarnauti panašiai, kaip tarnavo Jėzus. Per Paskutinę vakarienę Jėzus nuplovė savo mokiniams kojas ir pasakė: „Jūs vadinate mane ʽMokytojuʼ ir ʽViešpačiuʼ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 13–15).

Be nuolankumo tiesiog neįmanoma tapti geru Jėzaus sekėju ir mokiniu. Fariziejai tik dėl to nesugebėjo priimti Jėzaus mokymo, kad buvo pilni puikybės, bet jį lengvai priėmė net nusidėjėliai, kurie buvo nuolankūs, kaip ta moteris, kuri fariziejaus Simono namuose ašaromis laistė Jėzaus kojas ir šluostė savo plaukais.

Nors pažeminimai mūsų prigimčiai yra labai sunkūs, juos patirdami turėtume ne liūdėti, bet džiaugtis, nes tai padeda kovoti su puikybe – pavojingesniu virusu už šiuo metu visą pasaulį kamuojantį COVID-19, kurio visi labai bijome.

Prašykime Dievą malonės suvokti nuolankumo vertę ir jį praktikuoti, nes tai padės dvasiškai augti ir ištikimai sekti paskui Jėzų Kristų.

 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius