Gavėnia – tai keturiasdešimties dienų laikas, skirtas pasiruošti Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo – Velykų šventei. Gavėnia prasideda Pelenų dieną ir baigiasi Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės Kristaus vakarienės Mišių pradžia. Tačiau tai daugiau nei 40 dienų. Kiekvienas sekmadienis yra skirtas Kristaus prisikėlimui švęsti, todėl, net jei ir turi specifinį bruožą, violetinę spalvą, jis nėra atgailos ar pasninko laikas. Dėl šios priežasties, siekiant išsaugoti keturiasdešimties dienų laikotarpį, gavėnios pradžia buvo atkelta į Pelenų dieną, trečiadienį, prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį.

Gavėnios metas – tai taip pat suaugusiųjų pasiruošimo Krikšto sakramentui laikas. Nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų per gavėnią katechumenai ruošdavosi Krikšto sakramentui, kurį jie priimdavo Velyknakčio Vigilijos metu. Ir šiandien raginama krikštyti suaugusiuosius per Velyknakčio Vigiliją, nors pasiruošimas šiandien gali būti daug ilgesnis, tačiau paskutiniai pasiruošimo etapai įprastai vyksta kaip tik per gavėnią.

Kokia gavėnios prasmė?

Gavėnia – tai tarsi visuotinės Bažnyčios rekolekcijos, susikaupimo ir atgailos laikas, kurio metu tikintieji raginami pažvelgti į Kristaus slėpinį, semtis iš jo jėgų, nuvalyti savo širdį, peržvelgti savo krikščionišką gyvenimą ir atgailos bei susitaikinimo dvasia ruoštis švęsti Kristaus prisikėlimą. Gavėnia – tai laikas, kai Viešpats mus ragina vėl prie jo grįžti ir laukia mūsų atsako.

Gavėnią žymi paties Jėzaus raginimas: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Atliepas į šį Kristaus raginimą priklauso nuo mūsų.

Ką reiškia žodis gavėnia?

Lietuviškas žodis gavėnia greičiausiai kilo iš kaimynų slavų žodžio gavienne (гaвeннe), kurio veiksmažodinė forma gavėti (гaвeць) reiškia susilaikyti nuo mėsiškų valgių, pasninkauti. (plg. Lietuvių kalbos žodynas). Dar ir dabar, pvz., rusiškas gavėnios pavadinimas Великий пост pažodžiui reikštų Didysis pasninkas. Įdomu, kad mūsų kalboje ir mūsų kaimynų kalbose pats žodis gavėnia akcentuoja pasninką.

Lotyniškoje ir graikiškoje tradicijoje žodžio gavėnia istorija kiek kitokia, reikšmė daug platesnė. Lotyniškasis gavėnios vardas Quadragesima (pažodžiui keturiasdešimtoji), arba Tempus quadragesimæ, tiesiogiai išreiškia keturiasdešimties dienų laikotarpį prieš Velykas. Iš čia, pavyzdžiui, kilo prancūziškas pavadinimas Carême ar itališkas Quaresima. Tą pačią reikšmę turi ir dabartinės graikų kalbos žodis megale tessarakoste, pažodžiui didysis keturiasdešimtadienis. Tačiau pirmiausia istorijoje sutinkamas kitas graikiškas gavėnios pavadinimas metanoia, kuris galbūt taikliausiai išreiškia viso minimo laikotarpio esmę ir teologinę prasmę. Metainoia – tai atgaila, gyvenimo permąstymas ir vidinis pasikeitimas. Kitaip tariant, tai – atsivertimas, atsigręžimas, fizinis ir dvasinis visos žmogaus egzistencijos atgręžimas į Dievą. Šiandien metanoia sąvoka vartojama Susitaikinimo sakramentui.

Koks yra biblinis gavėnios pagrindas?

Gavėnios laikotarpio ištakų reikia ieškoti Šv. Rašte. Tvanas truko keturiasdešimt dienų ir naktų (Pr 7, 4). Mozė keturiasdešimt dienų ir naktų išbuvo užlipęs ant Sinajaus kalno (Iš 24, 18). Pranašas Elijas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų ėjo iki pat Dievo kalno Horebo (1 Kar 19, 8). Pažadėtosios žemės žvalgymas užtruko keturiasdešimt dienų (Sk 14, 34). Taip pat skaičius keturi ar keturiasdešimt Šv. Rašte turi savitą prasmę. Skaičius keturi žymi geografinio horizonto visumą: keturi vėjai (Iz 11, 12; Ez 37, 9), keturios rojaus upės (Pr 2, 10). Skaičius keturiasdešimt dažniausiai išreiškia vienos žmonių kartos amžių: keturiasdešimt metų išrinktoji tauta klajojo dykumoje (Sk 14, 34), keturiasdešimt Dovydo karaliavimo metų (2 Sam 5, 4).

Senojo Testamento paralelės primena apie laukimo, o kartu išbandymų ir kovos metą. Pažadėtoji žemė, Dievo karalystė yra čia pat, visai šalia, tačiau reikia pastangų norint į ją įžengti.

Dar labiau Dievo karalystės artumas išryškėja Naujajame Testamente. Dievo karalystė prisiartina su Jėzumi. Tačiau įžengimas į ją priklauso ir nuo žmogaus. Ar žmogus priima ją, ar nori įžengti į ją? Kaip ją priimti, kaip pasiruošti žengti į ją? Apie tai ir verčia susimąstyti gavėnios laikas. Šio gavėnios laiko pagrindinės ir krikščioniškosios reikšmės reikia ieškoti Jėzaus gyvenimo epizoduose. Vienas iš pagrindinių epizodų – tai Jėzaus gundymas dykumoje. „Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas…“ (Mt 4, 1–3). Šis Jėzaus epizodas dykumoje kaip tik puikiausiai atspindi gavėnią. Jėzus pasninkaudamas praleido keturiasdešimt dienų ir naktų dykumoje, kur buvo gundomas (Mt 4, 2). Jėzus – išbandymo ir pergalės pavyzdys. Jis pirmas nugalėjo gundytoją, parodydamas, kad mes tikrai nebeturime ko bijoti, tačiau mums taip pat reikia pereiti dykumą, nugalėti išbandymus, išmėginimus, nepasiduoti ir žengti į Dievo karalystę.

Krikščionims gavėnia – tai keturiasdešimties dienų pasitraukimas į dykumą. Ne vienišiaus klajonės, tačiau išbandymo ir apsivalymo laiko išgyvenimas kartu su Jėzumi. Ne veltui KBK 540 primena: „Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiam būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės (Plg. Mt 16, 21–23). Dėl to Kristus nugalėjo gundytoją mūsų labui: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt gavėnios dienų jungiasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.“ Perfrazuojant, gavėnia – tai dar gilesnis panirimas į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus slėpinio gelmes.

 

Bernardinai.lt