Vieną dieną, kai kūrinija dar buvo nauja nauja, vietos gyventojai surengė dainavimo konkursą, į kurį greitai užsirašė beveik visi, nuo dagilio iki raganosio.

Vadovaujant pelėdai buvo paskelbta, jog laimėtojas bus renkamas visuotiniu slaptu balsavimu; taigi balsuos kiekvienas, visi bus vertinimo komisijos nariai.

Pasakyta – padaryta. Visi gyvūnai, taip pat žmogus, lipo ant scenos dainuoti ir sulaukdavo garsesnių ar kuklesnių publikos plojimų. Po to kiekvienas užrašė, kam atiduoda savo balsą, ir sulankstytą lapelį metė į didžiulę urną, kurią akylai saugojo pelėda.

Kai atėjo skaičiavimo valanda, pelėda užlipo ant greitomis pastatytos pakylos ir, su dviem senyvomis beždžionėmis prie šono, atidarė urną, pasirengusi skaičiuoti balus. Viena senolių ištraukė pirmąjį lapelį ir jaudulio apimtai publikai pelėda sušuko: „Pirmasis balsas, broliai, yra skirtas mūsų bičiuliui asilui!“

Stojo tyla, po kurios pasigirdo keletas nedrąsių plojimų.

„Antrasis balsas: asilas!“

Visuotinė nuostaba.

„Trečiasis: asilas!“

Suglumę varžovai ėmė tarpusavyje žvalgytis, po to laidyti vienas į kitą priekaištingus žvilgsnius, o galiausiai, kai balsai ir toliau buvo skiriami asilui, ėmė vis labiau gėdytis ir jausti kaltę dėl padaryto pasirinkimo. Visi žinojo, kad nėra prastesnės dainos už siaubingą asilo bliovimą. Vis dėlto vienas po kito balsai skelbė, jog jis – geriausias dainininkas.

Taigi baigus skaičiuoti balsus buvo nuspręsta, jog, remiantis „laisvu bešališkos komisijos sprendimu“, laimėjo neintonuojantis, rėžiantis klausą asilo bliovimas. Jis buvo paskelbtas „geriausiu kūrinijos ir apylinkių balsu“.

Po to pelėda paaiškino, kas nutiko: kiekvienas konkurso dalyvis buvo tikras, jog pats taps laimėtoju, tad atidavė savo balsą mažiausiai šansų turėjusiam varžovui, nekėlusiam jokios grėsmės.

Sprendimas buvo priimtas beveik vienbalsiai. Tik du balsai atiteko ne asilui: tai paties asilo balsas, nes jis suprato neturį ko prarasti, tad kuo nuoširdžiausiai balsavo už vieversį, ir žmogaus, kuris, savaime suprantama, balsavo už save.

„Sukčius, nedoras žmogus

Gyvena suktai kalbėdamas,

Mirksi akimis, nenustovi vietoje,

Rodo pirštais,

Sukta širdimi rengia pikta,

Nuolat sėdamas vaidus.

Žūtis tokį žmogų ištiks staiga –

Akimoju, be vilties atsitiesti“

(Patarlių knyga 6, 12-15).

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“