Jauna mama laukėsi antrojo vaiko. Sužinojusi, kad gims dukrelė, išmokė savo pirmgimį sūnų, vardu Mikelė, priglausti galvelę prie apvalaus pilvo ir drauge su ja dainuoti lopšinę besiruošiančiai ateiti į pasaulį sesutei. Dainelė, prasidedanti žodžiais: „Žvaigždė žvaigždelė, greitai stos naktelė…“ berniukui labai patiko, tad jis traukė ją be paliovos.

Deja, gimdymas buvo priešlaikinis, su komplikacijomis. Naujagimė buvo paguldyta intensyvios slaugos skyriuje. Susisieloję tėvai ruošėsi blogiausiam: jų dukrelė turėjo nedaug galimybių išgyventi. Mažasis Mikelė jų prašė: „Noriu ją pamatyti! Būtinai noriu ją pamatyti!“

Po savaitės mažylės būklė dar labiau pablogėjo. Mama sutiko nusivesti Mikelę į naujagimių intensyviosios slaugos skyrių. Budinti seselė bandė sulaikyti berniuką, tačiau moteris buvo ryžtinga: ji palydėjo sūnų prie vamzdeliais ir žarnelėmis apraizgytos lovelės, kurioje mažylė kovojo dėl savo gyvybės.

Prisiartinęs prie sesutės lovelės, Mikelė instinktyviai priglaudė savo veidą prie naujagimės ir tyliai uždainavo: „Žvaigždė žvaigždelė…“

Mažylė išsyk sureagavo. Ėmė ramiai, lygiai kvėpuoti.

Su ašaromis akyse mama paragino: „Tęsk, Mikele, tęsk!“

Berniukas dainavo toliau.

Mergytė ėmė judinti mažas savo rankeles.

Mama su tėčiu verkė ir juokėsi tuo pat metu, o nepatikli slaugė stebėjo sceną išsižiojusi iš nuostabos.

Po kelių savaičių mažylė ant mamos rankų parvyko į namus. Mikelė triukšmingai džiaugėsi.

Ligoninės gydytojai, negalėdami to paaiškinti, jautėsi sutrikę. Tačiau mama ir tėtis žinojo, jog įvyko paprasčiausias stebuklas. Broliuko, kuris labai laukė sesutės, meilės stebuklas.

Galime gyventi tik tuomet, jei esame tikri, jog kažkas mūsų laukia.

Tai vieni gražiausių Jėzaus žodžių: „Einu jums vietos paruošti, <…> kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Evangelija pagal Joną 14, 2-3).

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“