Kas Jis yra iš tikro? Ir kuo mes Jį padarėme mūsų žemėje ir gyvenime?

Tai mūsų nelaimė, kad mes Jame pa­matėme tiktai Viešpatį, Kuriuo tikėti, Ku­rio klausyti, Kurį pagarbinti reikia ant že­mės atsiklaupus. Kurį, Romos teise sekdami, padarėme Valdovu ir Vadu, Ku­nigu ir Auka, didžiu Stebukladariu ir Tei­sėju… Ir to užtenka?

O Jis ne tik kaip mažas Kūdikis, ku­riam nuo lopšio iki karsto reikalingas žmo­nių gerumas, atėjo vargelio vargti su mu­mis. Ir ne tiktai Auka, sudeginti ant kryžiaus paskirta už mūsų nuodėmes, per­maldaujant užgautą Aukščiausią VIEŠ­PATĮ (kad mes vėl, deja, kaip seniau galė­tume klajoti).

Jis nėra tiktai Mielas, kaip mūsų moti­nos, stebuklus darančios kiekviename žingsnyje ir kūdikio verksmą išgirstančios širdim… Ir ne tiktai Teisėjas, kuriuo pagąsdinti galima: „Nubaus beširdžius, at­silygins tiems, kurie turėjo širdį ir ją rodė alkaniems, ištroškusiems, nuogiems, ke­leiviams” (plg. Mt 25, 35).

Buvo Jis ir šitoks, bet pirmiausia JĖZUS buvo tikras žmogus ir žemėn at­ėjęs tikras Dievas, kad mes išmoktume ir pamatytume, jog įmanoma ir žemėje gy­venti dieviškai – net kenčiant, netenkant ir mirštant, kad mes galėtume Jį, kaip savo Duoną ir Kraują, priėmę pakeisti ir pašventinti save ir tą mažą ratelį aplink save – kiek mūsų rankos siekia. Štai kas buvo ir kas yra Jis – JĖZUS!

JĖZUS – tai greta mūsų gyvenantis Die­vas, Jungtis su aukštybių Dievu, siunčian­tis Šventąją Dvasią, vidinį giluminį Die­vą, pas mus.

– Ateikite pas mane visi! – pakvietė Kristus. Tačiau nieko iš to pakvietimo ir atėji­mo nebus, jei ateisite nešvarūs, uždara šir­dimi, tiktai bijodami, norėdami papirkti Dievą arba nenorom. Nusivalykite prie du­rų kojas, rankas bei širdį vandeniu ir Ug­nimi nuo dulkių ir nuo skriaudų, kurias esate padarę sau ir kitiems. Atverkite šir­dį, kaip žiedas atsiveria saulei, bitei, sėk­lai, kaip žemė atsiveria grūdui ir daigui, atsiverkite trokšdami, alkdami, norintys!

Dievo bijoti nereikia: Dievas – ne naš­ta ir ne smurtas. Dievo nupirkti ir papirkti negalima, Jam ne dovanų, o viso žmogaus reikia! O jei kas nenori, to nė pats Dievas nenori! Ateikite švarūs, atviri, drąsiai, vi­sa širdimi ir visu kūnu, o svarbiausia no­rėdami, geisdami, trokšdami!

Kristus aiškiai pasakė: „Jūs nebijoki­te! Danguje gyvena jūsų Tėvas”.

Kur Dangus, ten – Tėvas, kur Tėvas, ten – dangus. Jis nori to paties, ko trokšta­me mes, nes šituos norus Jis įdėjo į mūsų širdis. Jis mylėdamas sukūrė mus ir laukia mūsų meilės. Laimingi galėsime būti tik mylėdami. Jis – Tėvas, o ne senutėlis, ne baudžiantis baubas…

Dievas gyvena dabar mums nepasie­kiamame Danguje, o Šventoji Dvasia yra mums juntamas Dievas. Šventoji Dvasia buvo JĖZAUS pradžia ir kiekvieno Žodžio,  Jo  žingsnio  Dvasia.  Šventąja  Dvasią, kaip savo ir Tėvo dovaną, JĖZUS atsiuntė per Sekminių šventę apaštalams ir siunčia  be  pertraukos  mums.  Ji  YRA, ir priėmęs Ją turi, junti: kiekvienas žmogaus gerumas yra regimas Dvasios dvelkimas. Ji yra, ir Dievas šitaip nusileidžia iki mūsų, gaivina mus, gyvena mumyse, darosi matomas.

Nusisukdami nuo Šventosios Dvasios, mes pasikviečiame kitą dvasią, kurios iš pradžių nebuvo: neigiant Tiesą, atsiran­da melas, griaunant Gėrį, gimsta blogis, skaudinant Dievą ir žmones, kyla Kančia. Šito nebuvo, neturėtų būti, o atsiranda iš mūsų, kai Dievo Dvasios nepriimame ar Ją išvarome… Tada kenčiame mes ir kan­kiname kitus, ir visi skęstame beprasmiš­kuose varguose.

„Atsiųsk, Viešpatie, savo Dvasią, ir visa iš naujo sukursi ir atnaujinsi žemės veidą!” Man belieka su kūdikio atsidavimu pulti į Šv. Dvasios glėbį ir Jai sakyti:

–  Šv. Dvasia, mano sielos Meile, gar­binu Tave! Apšviesk mane, vesk mane, stiprink ir guosk mane. Pasakyk, ką aš turiu daryti, duok man nurodymų. Pasi­žadu vykdyti visa, ko Tu iš manęs lauki, ir priimti visa, ką leisi, kad man atsitik­tų. Tik duok pažinti Tavąją Valią (kard. D. Mersje).

–  O begaline Meile, suteiki mums tik­rą Dievo vaikų Dvasią, padaryki, kad vi­sada elgtumes, kaip dera Dievo vaikams. Gyvenk mumyse ir duok mums gyventi Ta­vyje, kad mylėtume, kaip Tu myli. Be Ta­vęs esame niekas, nieko negalime. Sujunk mus su savimi. Užpildyk mus savo Meile, kad per Tave būtume susijungę su Tėvu ir Sūnumi. Amen.

Iš ses. Birutes Žemaitytes dienoraščio

Šaltinis: vievioparapija.eu