„…Pašaukimas – tai intymus ir konkretus bendrystės ryšys tarp Dievo ir manęs; tai pokalbis, kuris diena iš dienos rutuliojasi tarp Jo ir manęs, vis atskleisdamas kažką naujo.

Kiekvienas žmogus – vyras ar moteris – yra kviečiamas į šį susitikimą su Meile. Esame sukurti mylėti, susitikti su Meilės versme. Esame sukurti gyventi bendrystėje su Juo. Pati gražiausia ir giliausia mūsų žmogiškumo tikrovė yra gebėjimas susitikti su Dievu veidas veidan: Jis mūsų Tėvas, mes – Jo sūnūs ir dukterys.

Šio ryšio pradininkas, žinoma, yra Dievas, laisvai ir vien iš meilės nuo amžių mumis besirūpinantis ir kviečiantis į bendrystę su savimi. „Todėl apsireikšdamas neregimasis Dievas, – mums primena Vatikano II Susirinkimas, – iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi, norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“ (DV 2). Izraelio tauta Dievo meilę patyrė taip stipriai, kad Jį lygino su sutuoktiniu, o save, tautą – su sutuoktine.

Dievas atsiveria ir apsireiškia, kviečia ir atsiskleidžia. Tokios meilės paliesti žmonės atsiliepia, patys atsiveria ir save dovanoja, įsitraukia į santykį, vedantį į vis didesnę bendrystę su Juo. Pirma visų kitų paaiškinimų turime pasakyti, kad tikroji pašaukimo prasmė atsiskleidžia šiame vaisingame meilės dialoge. Pašaukimo prasmė yra pats meilės dialogas.

Šiame pokalbyje iniciatyva priklauso Tam, kuris labiau myli ir kuris yra pati Meilė, besilenkianti prie mūsų. „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, – mums primena apaštalas Jonas, – bet kad jis mus pamilo (1 Jn 4, 10). Jis pirmasis, kaip Giesmių giesmės mylimasis, eina mūsų link ir kviečia: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!“ (Gg 2, 10). Iniciatyva visuomet yra Jo. Jis pirmasis myli. „Kaip galime mylėti, jei mūsų niekas dar nemylėjo?“ – klausė šv. Augustinas. „Mes mylime, – primena apaštalas Jonas, – nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Susitikti su Dievu – tai susitikti su Meile ir būti meilės apgaubtiems. Kiekvienas susitikimas su Juo prasideda ir baigiasi šioje meilėje. Didi šviesa spindi kiekvieno tikinčiojo širdyje ir skatina šaukti: „Esu mylimas Meilės!“ Tai pirmasis tikrasis apšvietimas, apie kurį kalba Laiško žydams autorius: „Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžių kentėjimų kovą“ (Žyd 10, 32). Tai tikro krikščioniško gyvenimo pagrindas. Tai džiaugsmingas atradimas, kad turime Tėvą, kuris mus myli taip, „jog atidavė savo vienatinį Sūnų“ (Jn 3, 16) mus taip myli, kad „už mus paguldė savo gyvybę“ (1 Jn 3, 16). Tai atradimas, kad Šventoji Dvasia išsilieja mumyse kaip meilė (plg. Rom 5, 5). Dievas yra Meilė! Ir todėl, kad Jis yra Meilė, mus myli asmeniškai – kiekvieną atskirai. Apaštalas Paulius Galatijos krikščionims džiaugsmingai pasakojo apie atradimą, visiškai pakeitusį jo gyvenimą, suteikusį jam tikrąją prasmę – Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20).

Paulius, supratęs esąs mylimas asmeniškai Kristaus, savo Viešpaties ir Dievo, neliko abejingas. Jis puolė atsiliepti į meilę. Meilė pažadina meilę. Dievo – Meilės apsireiškimas žmogaus nepalieka nerangaus ir abejingo, jis įtraukia visą asmenį – širdį, protą, valią. Apaštalas Jonas savo laiške rašydamas: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę“ (1 Jn 4, 16), išreiškė visišką ir besąlyginį gautos dovanos priėmimą. Santykis, kuris užsimezga tarp Dievo ir žmogaus, yra įpareigojantis. „Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, – aš leidausi suvedžiojamas“ (Jer 20, 7), – šaukė Jeremijas, nepajėgiantis pasipriešinti jį užvaldančiai Dievo meilės jėgai.

Dievo atsiskleidimas yra susijęs su kvietimu. Dievo apsireiškimas ir pašaukimas vienas nuo kito neatsiejami. Šviesa spindėdama apšviečia. Ugnis degdama šildo. Taip – Dievo Meilės pasirodymas yra meilės dovanojimas ir drauge kvietimas atsiliepti į meilę visu savimi. Tai tarsi tapti Dievo meilės pagautiems taip, kad galėtume sušukti su Giesmių giesmės mylimąja: „Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis – iš tikrųjų gražus!“ (Gg 1, 16). Jame atrasime šviesos, gyvenimo, grožio pilnatvę, kiekvieno giliausio troškimo išsipildymą. Tai pilnutinis savęs atradimas Jame. Tai – apšvietimas, pirmoji meilė, krikščioniškojo gyvenimo pradžia.

Šv. Bernardas, kalbėdamas apie šią meilę, rašė: „meilei užtenka jos pačios; ji gėrisi savimi ir dėl savęs. Pati meilė yra nuopelninga ir ji pati sau atlygis. Šalia savęs ji neieško jokios priežasties ar tikslo. Jos tikslas tas pats, kas ir ji pati. Myliu, nes myliu, nes galiu mylėti… Kai Dievas myli, netrokšta nieko kito, kaip tik būti mylimas, nes Jis myli tik tam, kad Jį galėtume mylėti, žinodamas, kad Jį mylintys tos pačios meilės yra palaiminti“ (Giesmių giesmės komentarai 83, 4).

Pašaukimas pirmiausia yra ši meilės dovana – atpažinti, kad esame mylimi ir pašaukti atsiliepti į meilę meile”.