Žmogus mato tai, ką regi jo akys. Dievas gi žvelgia į širdį. Jis mato asmenį, kai tuo tarpu žmogus dažnai pastebi tik personažą. Dievas mato veidą, žmogus – kaukę. Žmogus dažnai rūpinasi tuo, kaip jis atrodo kitų akyse, sutelkdamas dėmesį į išorę, įvaizdį. Vis dėlto viduje pasilieka toks, koks iš tiesų yra. Toks, kokį jį mato Dievas.

Ne kartą norisi pasislėpti nuo Dievo žvilgsnio ir nuo tikrojo savęs. Kaip Adomui po nuodėmės, išgyvenančiam savo nuogumą. Tačiau Dievas nepaliauja ieškoti žmogaus: kur esi? Nes tik Dievo akivaizdoje žmogus gali pažinti ir save: jis yra toks, koks yra Dievo akyse – nė kiek ne daugiau (šv. Pranciškus Asyžietis). Bet ir ne mažiau: Dievo mylimas vaikas, Jo paveikslas ir panašumas.

Marija yra visa graži, nes jos širdis atvira Dievui. Marija priima Dievo žodį ir leidžia jam formuoti, kurti jos gyvenimą. Ji bendradarbiauja. Ji klauso, klausia ir paklūsta. Marijos „teesie“ – ne rezignuojantis, abejingas, bet atviras, pasitikintis ir bendradarbiaujantis. Ji matuoja gyvenimą ne žmogiškos baimės, asmeninės naudos, bet ištikimos ir neatšaukiamos meilės masteliu. Meilės To, kuriam nėra negalimų dalykų.

Marija yra visa graži, nes niekada neužstoja Dievo. Niekada nesistengia naudotis Juo tarsi priemone, prožektoriumi, kuris turėtų ją apšviesti tokiu kampu ir tokiu intensyvumu, kaip ji nuspręstų. Marija visada išlieka atsigręžusi į Dievą, leidžiasi Jo vedama ir kitiems Jį rodo. Kai Dievo žodį apreiškęs ir atsakymą gavęs angelas pasitraukė, pasiliko įprasta kasdienybė, tačiau ji neužtemdė Marijos grožio, nes nuolanki Viešpaties tarnaitė nepamiršo maloningo Viešpaties žvilgsnio. Kai Sūnaus žodžiai atrodė nesuprantami, jie pasiliko Marijos širdyje, tačiau ne kaip nuoskauda, o kaip grūdas, pamažu brandinantis vaisių, dovanojantis gyvenimą.

Marija yra visa graži, nes ji suprato, jog visa, ką Dievas sako ar duoda, yra svarbu. Net ir tada, kai atrodo, kad Jis tyli ar apleido – ir tada yra malonės laikas, metas augti tikėjimui, kuris išplečia ir apvalo, nuskaistina širdį, paruošia ją priimti Dievo dovanas, kurios visada yra didesnės nei pajėgiame įsivaizduoti, suprasti.

Marija yra visa graži, nes graži jos širdis, kurioje gyvena Dievas, apstus gailestingumo ir meilės. Lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis (plg. Lk 6, 45). Akyse atsispindi tai, kas yra širdyje. Žingsniai krypsta ten, kur link veda širdis. Rankos apkabina tai, ką myli širdis…

Marijos grožis – iš Dievo. Todėl jis nėra šaltas, iš tolo stebimas, neprieinamas, grožis „tik sau“. Jis prisiartina, paliečia, apkabina – nes toks yra Dievas, savo meile ir gailestingumu gydantis nuodėmės sužeistas širdis. Patyrusi ir priėmusi Dievo meilę, širdis negali likti abejinga, negyva. Mylimas ir mylintis žmogus yra gražus.

Visa graži Marija paties Dievo mums patikėta kaip Motina. Savo švelnia, motiniška globa ji nuolat tekreipia mus Viešpaties link, kad Jo mylinčiame žvilgsnyje pamatę save, nustebtume. Dievo grožio daigų apsčiai pasodinta ir mumyse. Leiskime jiems augti…

 

+ Vysk. Arūnas Poniškaitis

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos leidinys „Teesie“