Prieš pasiduodant dovanų karštinei svarbu ir atsakyti pačiam sau į klausimą, kas gi yra dovana ir kodėl mes kažką dovanojame? Čia prisimenu vieną pasaką, kurią mokykloje skaitėme su mokinukais. Ir pasakoja ši pasaka meškiuko Mišos istoriją. Šis pliušinis meškutis, raudono aksomo padais, sagutėmis akių vietoj ir nosimi iš kuokštelio vilnos priklausė vienai mergaitei, kuri jį labai skriaudė: tampydavo už ausyčių, kartais nutrenkdavo kur į kampą. Tad Miša nusprendė pabėgti. Kaip tarė, taip ir padarė. Taip prasidėjo jo klajonės po platųjį pasaulį. Mėgavosi meškutis medeliais, paukšteliais, praplaukiančiais įvairiausių formų debesėliais. Džiaugėsi laisve ir tuo, kad niekas jo nebeskriaudžia.

Artėjant Kalėdoms, sutiko jis Kalėdų Senelio elnią. Pats Senelis sirgo, tad elniui labai reikėjo pagalbos išdalinti dovanėles. Miša noriai sutiko ir pasileido su elniu džiuginti vaikų širdelių. Po ilgų kelionių jie pasiekė ir paskutinį namelį – vargingą pamiškėje kiūtojusią lūšnelę, kurioje gulėjo sergantis berniukas. Miša įkišo letenėlę į maišą ir nustėro – ogi jis tuščias. Meškutis susimąstė: „Negi berniukas liks be dovanėlės?.. Ech, o man taip patiko mėgautis laisve…“ Miša iššoko iš vežimo ir pėdutė po pėdutės nužingsniavo trobelės link. Nužingsniavo tam, kad kitą rytą nubudęs sergantis berniukas kojinėje rastų savo kalėdinę dovanėlę – pliušinį meškutį.

Ši kalėdinė pasakaitė verčia mus susimąstyti bei sau nuoširdžiai atsakyti į kelis klausimus. Visų pirma, ar aš pats nesu kaip ta mergaitė? Taip, skaitant pasaką labai lengva suskubti ją pasmerkti, tačiau svarbiausia pačiam sau atsakyti, ar kartais nebūnu toks, nuo kurio kiti nori pabėgti? Ir kalba čia sukasi jau ne apie meškiukus, o apie šalia esančius žmones – šeimą, bičiulius, bendradarbius. Šiurkštus žodis, dėmesio stoka, abejingumas, pašaipa, pykčio protrūkis žeidžia ne ką mažiau nei tampymas už ausyčių, kurį turėjo iškentėti Miša.

Puikiai suvokiu, kad didžiąją dalį tų dalykų, kuriuos gaunu dovanų, pats galiu lengvai įsigyti. Svarbu tampa tai, ko nusipirkti negaliu, o tai yra būtent šeimos narių ar artimiausių bičiulių man dovanojamas laikas, praleidžiamas kartu.

Pasakaitės pabaigoje Miša pats tampa dovana sergančiam berniukui. Šiame poelgyje išryškėja visa dovanojimo esmė ir prasmė. Kartais susidaro įspūdis, jog žmonės dovanas dovanoja tarsi siekdami išpirkti kaltę. Kaltę dėl to, kad galbūt tam artimam žmogui skyrė nepakankamai dėmesio. Taigi dovana tampa priemone išsipirkti. Kita vertus, kartais dovana tampa ir proga pasipuikuoti. Žiūrėk, koks aš nuostabus, kad dovanoju tau tai, ko tu trokšti. O kartais nutinka ir taip, jog dovanoji kažką tiesiog dėl to, kad esą reikia. Visi šie požiūriai į dovanojimą aktą kreipia dėmesį tik į pačią dovaną, į būtino ritualo atlikimą ir dėl to pražiūri kai ką svarbaus. O svarbiausia juk, kaip moko meškutis Miša, yra ne dovanoti kokį nors daiktą, o pačiam tapti dovana savo artimui. Tuomet net nebe taip svarbu, ką tu dovanoji, nes svarbiausia yra dovanoti kitam savo laiką, savo dėmesį, savo šilumą, gerą, paskatinantį žodį, išklausyti pasirengusią ausį. Būtent to labiausiai trokštu. Ir ne tik per adventą ar Šv. Kalėdas, o ir visus metus. Svarbu tampa tai, ko nusipirkti negaliu, o tai yra būtent šeimos narių ar artimiausių bičiulių man dovanojamas laikas, praleidžiamas kartu. Tai yra pati svarbiausia dovana, primenanti, kad keliauju per pasaulį ne vienas, jog kažkam rūpiu, kad turiu su kuo pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais. Didžiausia dovana tampa pats žmogus. Dėkoju visiems bičiuliams ir viliuosi, kad ir pats jiems galiu būti dovana. Dovana, kuri ne atstumia, o kuri pradžiugina, įžiebia šypseną veide ir šviesą širdyje.

Dovanoti save – štai koks paprastas šios pasakaitės moralas. Meškutis Miša ragina mus visus bent per adventą atminti ne tik savo artimuosius, geriausius draugus, tačiau ir tuos kitus žmones, kurie galbūt yra užmiršti, sergantys, spaudžiami nepriteklių ir dėl to gali tik svajoti apie gausų kalėdinį vaišių stalą šiltuose namuose. Esame raginami ne tik paremti šiuos žmones materialiai, nors tai irgi labai svarbu ir prisideda bent prie dalies jų svajonių įgyvendinimo, tačiau ir dovanoti jiems savo laiko, savo dėmesio. Dovanoti ne iš gailesčio, ne žvelgiant į juos iš aukšto, o suprantant, kad jie lygiai tokie patys, kaip ir mes, ir lygiai taip pat nori gauti dovanų ir būti dovana kitiems.

 

bernardinai.lt