Pats didžiausias Dievo troškimas, kad nesijaustume vieniši, nuskriausti ir atstumti nesvetingame pasaulyje, bet nuolat visose situacijose jaustume maloningąjį Viešpaties buvimą šalia. Jis amžiams padovanojo save. Didelio džiaugsmo Jo artumą iš naujo surandant!

Ypač prieš Kalėdas atrodo, kad Dievas yra išvykęs į kitus kraštus, pasislėpęs, nežinomas, todėl laukiame Jo sugrįžtant, ateinant, kad vėl viskas būtų savo vietoje. Galbūt iš tiesų kas nors, būdamas tokios būsenos, iš naujo atrado Dievą, su kuriuo jau apsiprato, vėl pajuto sprogdinantį Jo artumą, o gal radikaliai atsivertė ir leido malonei perkeisti gyvenimą. Bet Dievas net tamsiausią advento dieną nėra niekur išvykęs. Jį gali sutikti tyloje, varge, net apleidime, kančioje ir netektyje. Dievo pilna visur. Net netikėjime gali rasti ilgesį, troškulį, nerimą, begalinį norą statyti nejudantį rūmą, rasti atsakymą ir kažkaip išlikti. Visas žmogaus gyvenimas panašus į laukimą, ieškojimą, atpažinimą, budėjimą, pasirengimą. Žmonės nori būti mylimi, įvertinti, paguosti, sustiprinti, rasti atramą, paguodą ir gyvenimo prasmę. Jie laukia tinkamos progos atsiversti, tik apie tai nepagalvoja. Galbūt reikia kokio nors mažo impulso ir daugelis žmonių tikrai atsiverstų ir įtikėtų. Reikšmingos gyvenimo progos, ribinės situacijos ir tokie kasdieniški, buitiški momentai, paprasti ir, atrodo, tokie nereikšmingi susitikimai su įvairiais gerai pažįstamais bei atsitiktiniais žmonėmis vis netampa esminio gyvenimo lūžio centru, kuris atvertų naujo gyvenimo kokybę. Krikščionys yra atsakingi už tokio momento gimimą. Jie, parodydami gailestingumą, teikdami visai nesavanaudišką patarnavimą, užuojautą artimui, gali parodyti intensyvaus dvasinio gyvenimo ženklą. Matydami įvairias nuodėmės apraiškas, galime būti tikri, kaip pasaulis laukia tokios pasiaukojamos meilės, kuri gali daryti stebuklus. Įvairių rūpesčių ir problemų prislėgtas gyvenimas panašus į dykumą, lietaus ištroškusią žemę, kurią atgaivinti gali Dievo malonės lietus. Apsidairykime ir pamatysime, kaip pasaulis nerūpestingai, labai nutrūktgalviškai skuba ir skaudžiai lenktyniauja. Visi kažkam ruošiasi. Tarnystei, karjerai, gyvenimui, šventei, atostogoms. Ne išimtis ir krikščionys, kurie įsukti į pasaulietinių darbų verpetą. Galų gale kiekvienam tikrai sąmoningam krikščioniui reikia pasirengti susitikimui su Dievu, kuris kadaise gimė tarp žmonių ir atidavė save už teisius ir nusidėjėlius, vis ateina Eucharistijoje ir dvelkia per Šventąją Dvasią taip nelauktai ir tikrai netikėtose situacijose. Čia ir yra svarbi krikščionybės žinia, atspirties taškas.

Dievas surado daugybę būdų save padovanoti žmonėms. O kaip Jam atsako žmogus? Dažniausiai – Dievui atiduodamas, ar bent jau parodydamas savo rūpesčius, problemas, gyvenimo sunkumus. Bet koks nuoširdus skausmo, pykčio, nerimo, vienatvės ar džiaugsmo šauksmas į Dievą jau tampa tikru Jo šlovinimu ir išsakyta, išgyventa tiesa apie mūsų pačių padėtį. Jei iš tiesų Eucharistijoje Dievui save atveriame ir dovanojame – tai jau yra labai daug. Eucharistijoje mūsų aukos, sunkumai patiria realų perkeitimą, lygiai kaip ir Kristaus Kūnas, kuris kančioje būdamas prislėgtas blogio, prisikelia persimainęs. Kristus ant savo pečių prisiėmė mūsų tikrovę, apgaubtas žmonijos naštų, prakaito ir vargo, todėl gali kalbėti mums suprantamu būdu. Dievui dovanojamos dovanos, net didžiausi skauduliai – tai tam tikros gėrybės man pačiam. Nes meilės logika sugeba viską ištaisyti ir su kaupu grąžinti atgal. Mūsų rūpesčių kryžius, Dievui atiduotas Eucharistijoje, sugrįžta kaip meilės Komunija, atverianti gyvenimo vartus. Tai pats geriausias pasiruošimas susitikimui su žmogų mylinčiu Dievu. Tikras panašumas į Dievą – tai pastanga atlikti ką nors dėl kito asmens. Žmogus, kuris budi, laukia – jau pasiruošęs būti dėmesingas, jautrus, patarnauti, kai tik kam nors prireiks jo pagalbos. Krikščioniui tereikia leisti Šventajai Dvasiai kiaurai persmelkti visą jo gyvenimą, tada pasaulis iš tiesų pamatys Dievo veikimą ir kiekvienas galės regėti labai aiškius Dievo karalystės ženklus. Jie nepaklūsta jokiam kalendoriui, nustatytai tvarkai ar įstatymui. Meilės, draugystės logika taip dažnai nepaiso jokių rėmų ir taisyklių. Bažnyčios kalendoriuje paskelbta šventė – tai pirmiausiai mano gyvenimui suteikta nuostabi galimybė, dovanotas laikas pažvelgti į dar vieną Dievo savybę ir į savo gyvenimą.

Ar iš tiesų ko nors labai nuoširdžiai laukiu? Kada tampu pažeidžiamas, prieinamas, dėl kito ir kitam? Kai iš tiesų Dievo pasiilgsiu – tai ir bus mano gyvenimo adventas. Kai iš tiesų save apiplėšiu, tapsiu jautresnis, pažeidžiamas, pagaliau mažesnis ir silpnesnis, klaidžiojančio žmogiškumo naktyje Dievo malonė skelbs Kalėdų rytą. O ką turiu daryti, kad sulaukčiau tokio meto? Kaip dovaną kitiems galiu ištiesti gabumus, kuriuos Dievas man paskolino, laiką, dėmesį, kantrybę, nuoširdumą ir daugybękitų dalykų, jau čia, žemėje, galinčių parodyti maloningąją Viešpaties karalystę…

 

T. Marko Ivan Rupnik  SJ