Iš svetainės užkandžių ir gėrimų spintos „dingus“ keliems saldumynams, susirūpinusi mama nusprendė uoliau skiepyti savo vaikui moralines nuostatas.

-Ar vogdamas sausainį žinojai, kad Dievas yra ten, su tavimi, nors aš to ir nematau?

-Žinoma,- tarė vaikas, energingai linktelėdamas galvą.

Tačiau saldumynai ir toliau dingdavo.

Apsiginklavusi kantrybe mama vėl pradėjo pokalbį:

-Ar tuo metu žinojai, kad Dievas tave mato?

-Žinoma.

-Kaip manai, ką Jis tau sakė, kad vogei saldumynus?

-Jis man pasakė: mes čia su tavimi tik dviese, taigi imk du!

 

 

Vaikas buvo teisus. Dievas – ne sargybinis, net ne kapinių, kur Jį daugelis „įkurdino“, sargas. Ir turėdamas pasirinkti tarp sausainių ir manęs, be jokios abejonės, Dievas pasirinks mane.

Kokių tik „kaukių“ neuždeda Dievui gerų ketinimų vedini ugdytojai! O kas vėliau vaikus išlaisvins iš Dievo kaip „liguisto smalsuolio“, rūstaus teisėjo ar Kalėdų Senelio įvaizdžio?

Kiti, dauguma, pasirinko tiesiog tylėti. Anksčiau buvo kalbama, kad tarp tėvų ir vaikų yra dvi uždraustos temos: Dievas ir intymumas. Šiandien liko tik Dievas.

Jėzus Evangelijoje labai pyksta ant tų, kurie draudžia vaikams prie Jo priartėti: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane.“

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016