Jis niekada nepaleisdavo iš rankų vaikiškos baltos antklodės, kuri jį šildė lopšyje. Mažytė, apibrizgusi antklodėlė visur jį lydėjo.

Jei būdavo priverstas palikti ją atokiau nuo savęs, vaikas norėdavo, kad tas kuklus balto audinio gabalas gulėtų matomoje vietoje.

Sulankstytą arba susuktą spalvotoje kuprinėje jis ją nešiojosi ir į mokyklą.

Maža balta antklodė buvo tarsi vaiko šešėlis.

Kai po daugybės primygtinų prašymų mama įtikindavo sūnų antklodę išskalbti, vaikas sunerimęs atsisėsdavo priešais apvalų skalbyklės durelių stiklą ir nė akimirkai neišleisdavo antklodės iš akių.

Vyresnė sesutė pasišaipydavo iš brolio įpročio, tačiau berniukas nekreipė į tai dėmesio. Antklodė buvo slaptas jo talismanas, skydas, apsauga.

Vieną dieną tėtis pranešė, kad išvyksta lėktuvu į ilgą kelionę darbo reikalais.

Vaikui tai buvo naujiena.

Kelionės išvakarėse, tampydamas paskui save antklodę, sekiojo tėtį po namus ir akylai stebėjo kiekvieną tėčio, kraunančio lagaminą, judesį.

-Tėti, ar lėktuvai niekada nenukrinta?

-Beveik niekada…

-Tas, kuriuo tu skrisi, yra didelis ir galingas, tiesa?

-Žinoma. Pats didžiausias iš visų.

-Jis atsilaiko ir prieš audras?

-O, taip.

-Tačiau būk atsargus. Ar ten yra parašiutas?

-Taip, mano vaike.

Tėtis išėjo iš namų, lėktuvas atskrido laiku. Įžengęs į  viešbučio kambarį, vyriškis atidarė lagaminą ir… neteko žado.

Lagamine ant daiktų gulėjo maža balta sūnaus antklodė.

Apimtas jaudulio tuojau pat paskambino žmonai:

-Nutiko baisus dalykas. Nežinia, kaip vaiko antklodė atsidūrė mano lagamine. Ką darysime?

-Būk ramus. Tik ką sūnus man pasakė: „Nesirūpink, mama. Daviau tėčiui savo antklodę: kelionėje jis bus saugus.“

 

 

Kas myli – saugo. Saugoti – tai pati gražiausia veiksmažodžio „mylėti“ forma.

Štai kaip mano Dievas: “Atsiųs jis tau savo angelus, kad saugotų tave visur, kur beeitum. Jis neš tave ant rankų, kad kojos į akmenį neužsigautum“ (91 psalmė).

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016