Švento žmogaus gyvenimo ir dorybių dokumentavimas pradedamas ne anksčiau kaip 5 metai po mirties. Šis laikotarpis užtikrina, kad asmuo turi išliekančią šventojo reputaciją tarp tikinčiųjų. Popiežius turi teisę šio laikotarpio atsisakyti arba sutrumpinti ir taip buvo padaryta pora išskirtinių progų. Popiežius Jonas Paulius II trimis metais sutrumpino šį laikotarpį motinos Teresės iš Kalkutos atveju, o popiežius Benediktas XVI atsisakė visų penkerių metų ir iškart pradėjo savo pirmtako, Jono Pauliaus II beatifikacijos procesą.

Kai baigiasi penkeri metai arba mažiau, jei laikotarpis buvo sutrumpintas, vyskupijos, kurioje mirė asmuo, vyskupas gali pateikti prašymą Šventajam sostui, kad būtų užvesta to žmogaus beatifikacijos ir kanonizacijos byla. Jeigu nėra prieštaravimų iš Romos kurijos, ypač Tikėjimo doktrinos kongregacijos, vyskupui pranešama, kad suteikiamas leidimas pradėti tyrimą.

Dievo tarnas

Nuo tada, kai užvedama byla, žmogus imamas vadinti Dievo tarnu, pavyzdžiui, Dievo tarnas Karolis Wojtyla arba Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II.

Vyskupijos tribunolas: informacinis procesas

Pirmame etape vyskupija arba religinis institutas išleidžia Postulatą skatinti žmones teikti liudijimus apie Dievo tarno gyvenimą ir dorybes. Renkami ir tikrinami vieši ir privatūs to asmens raštai. Ši fazė gali užtrukti daug metų ir pasibaigia vyskupijos tribunolo sprendimu bei galutiniu vyskupo nuosprendžiu, kuriuo patvirtinamos arba nepatvirtinamos herojiškos Dievo tarno dorybės. Rezultatai kartu su surinktais dokumentais yra nusiunčiami Šventųjų skelbimo kongregacijai.

Šventųjų skelbimo kongregacija: Positio

Dokumentų rinkinys iš pirmojo etapo yra pavedamas Kongregacijos pranešėjui (Relatoriui), paskiriamam iš Kongregacijos pranešėjų kolegijos, kurio užduotis – prižiūrėti Dievo tarno bylos eigą likusio proceso metu.

Dirbdamas su Kongregacijos įkurta teologine komisija, pranešėjas užtikrina, kad asmens gyvenimo ir dorybių apibendrinimas, Positio, būtų teisingai paruoštas. Kai Positio pabaigiamas, teologinė komisija balsuoja teigiamai arba neigiamai. Ši rekomendacija perduodama Kongregacijai priklausantiems kardinolui, arkivyskupui ir vyskupui, kurių eilė balsuoti. Jų balsas sprendžia, ar byla toliau tiriama, ar nutraukiama. Jeigu jie balsuoja teigiamai, dekreto apie herojiškas dorybes rekomendacija nusiunčiama Šventajam Tėvui, kuris taria paskutinį žodį.

Garbingas

Nuo tada, kai popiežius patvirtina asmens dorybes, jis pradedamas vadinti „Garbinguoju Dievo tarnu“.

Vyskupija: teikiamas pirmasis stebuklas, įvykęs asmens užtarimu

Likęs žingsnis iki asmens paskelbimo palaimintuoju yra patvirtintas stebuklas, kuris įvyko Garbingojo Dievo tarno užtarimu, įrodantis jo vienybę su Dievu po mirties. Pranešantys apie stebuklą daro tai toje vyskupijoje, kurioje jis įvyko, o ne toje, kurioje užvesta byla, nebent jos sutampa. Vyskupija, kurioje pranešama apie galimą stebuklą, paveda jo tyrimą vietiniam moksliniam ir teologiniam tribunolams.

Mokslinė komisija vadovaudamasi patvirtintais moksliniais kriterijais turi nuspręsti, ar nėra natūralaus paaiškinimo pateiktam stebuklui. Nors stebuklai gali būti bet kokio tipo, dažniausiai pranešama apie fizinius išgydymus. Jie privalo būti gerai dokumentuoti, aprašyta ligos istorija ir gydymas bei ilgalaikis išgijimas.

Kol mokslinė komisija sprendžia, ar išgydymas įvyko be natūralaus paaiškinimo, teologinė komisija turi nutarti, ar išgijimas buvo stebuklas griežtąja prasme, t.y. kuris savo prigimtimi gali būti priskiriamas tik Dievo veikimui.

Kad išvengtų klausimų apie išgijimą dėl natūralių priežasčių ar netgi dėl neatpažinto terapinio priežastinio ryšio, teologai pirmenybę teikia išgydymui iš tokių ligų, iš kurių medicina neduoda jokių vilčių pasveikti, ir tokiems pagijimams, kurie įvyksta staiga. Pavyzdžiui, staigus piktybinio naviko išnykimas arba staigus ligonio pagijimas iš ligos, kuriam natūraliai reikia daug laiko. Nors piktoji dvasia gali išprovokuoti ligą savo varginimais ir imituoti išgydymą atsiimdama susirgimą, jis negalėtų būti staigus, nei įvykti per dieną. Tačiau piktoji dvasia vargiai gali iš nieko atkurti žmogaus audinius. Todėl staigių pagijimų atvejams teikiama pirmenybė, nes jie aiškiai rodo, kad jų priežastis – Dievo įsikišimas.

Teologinė komisija taip pat turi nuspręsti, ar stebuklas tikrai įvyko šio konkretaus Garbingojo Dievo tarnu užtarimu. Jeigu šeimos nariai ir draugai nepaliaujamai meldėsi išskirtinai Dievo tarnui, stebuklas įrodomas. Tačiau, jeigu artimieji meldėsi ir Dievo tarnui, ir Mergelei Marijai, ir šv. Juozapui bei kitiems, Dievo tarno indėlis tampa nebeaiškus ir stebuklas greičiausiai nebus įrodytas. Taigi teologinės komisijos užduotis yra dviguba – įvertinti, ar įvyko tikras Dievo stebuklas ir ar tą stebuklą lėmė Dievo tarno užtarimas. Sprendimas siunčiamas Šventųjų skelbimo kongregacijai į Romą.

Kongregacija: teikiamas pirmasis stebuklas bylai paremti

Kaip ir vyskupijos lygmenyje, Šventųjų skelbimo kongregacija bylai tirti įsteigia mokslinę ir teologinę komisijas. Stebuklus patvirtinantis balsavimas perduodamas generaliniam Kongregacijos kardinolų ir vyskupų susitikimui, kurių teigiamas įvertinimas pateikiamas popiežiui.

Svarbu pažymėti, kad kankinių atvejais reikalaujamų stebuklų beatifikacijai gali būti atsisakyta – kankinystė suprantama kaip malonės stebuklas. Tokiu atveju Kongregacija balsavimu patvirtina, kad Dievo tarno mirtis buvo tikra kankinystė, ir Šventasis Tėvas paskelbia kankinio dekretą. Kai popiežius dekretu patvirtina stebuklo tikrumą, Garbingasis Dievo tarnas gali būti skelbiamas palaimintuoju, beatifikuojamas.

Beatifikacija

Po beatifikacijos apeigų, kurioms vadovauja popiežius, Garbingasis Dievo tarnas paskelbiamas palaimintuoju.

Palaimintieji gali būti viešai pagerbiami vietiniu ir regioniniu lygiu, paprastai tik tose vyskupijose, kurios artimai siejasi su asmens gyvenimu. Terminas „viešas garbinimas“ nereiškia, kad tai daroma viešai. Tai labiau veiksmas, kurį atlieka kunigija ir deleguoti pasauliečiai Bažnyčios vardu (Šv. Mišios, Valandų liturgija, atvaizdai bažnyčiose ir t.t.), net jei daro tai privačiai. Kitavertus „privatus garbinimas“ reiškia, kad pavieniai žmonės ar jų grupės veikia savo vardu, net jei atlieka tai viešai. Nors Bažnyčia riboja viešą palaimintųjų garbinimą, katalikai yra laisvi privačiai jiems melstis.

Šio ribojimo priežastis ta, kad beatifikacija nėra laikoma neklystamu popiežiaus aktu, todėl dar nėra tinkama, kad visa Bažnyčia imtų liturgiškai pagerbti palaimintąjį. Galbūt tam, kad sustiprintų šį atskyrimą, popiežius Benediktas XVI atstatė ankstesnę praktiką, gyvavusią iki popiežiaus Pauliaus VI, turėti beatifikacijai vadovaujantį Kongregacijos prefektą, o ne pačiam popiežiui tą daryti. Tiesa, savo pirmtako Jono Pauliaus II beatifikacijai Benediktas XVI vadovavo pats.

Palaimintojo Jono Pauliaus II atveju Šventasis Sostas specialiu dekretu, kuriuo apibrėžiamas jo kultas, nurodė, kad viešas Jono Pauliaus II garbinimas galimas Romos vyskupijoje ir Lenkijoje. Kitos šalys, vyskupijos ir religiniai institutai galėjo kreiptis į Kulto ir sakramentų kongregaciją prašydami leidimo pradėti viešą palaimintojo kultą. Be leidimo viešas kultas yra neteisėtas ir netgi kenkia palaimintojo kanonizacijos procesui.

Vyskupija: antras stebuklas, įvykęs šventojo užtarimu

Po beatifikacijos Bažnyčia laukia antrojo stebuklo, kad galėtų pradėti kanonizacijos procesą. Visa tyrimo eiga tokia pati, kaip ir prieš beatifikaciją. Pateiktą stebuklą tikrina mokslinė ir teologinė komisijos toje vyskupijoje, kur jis įvyko.

Kongregacija: antrasis stebuklas bylai paremti

Kai baigiasi tyrimo vyskupijoje procesas, stebuklą toliau vertina Šventųjų skelbimo kongregacijos įsteigtos mokslinė ir teologinė komisijos. Pastarosios komisijos balsavimas perduodamas Kongregacijos vyskupų kolegijai, kurių pritarimas pateikiamas popiežiui. Kai jis sutinka su Kongregacijos rezultatais stebuklą patvirtinančiu dekretu, palaimintąjį galima kanonizuoti.

Šventasis tėvas: kanonizacija

Kanonizacijos ritu popiežius iškelia asmenį Visuotinės Bažnyčios garbinimui. Laikoma, kad Šventoji Dvasia apsaugo šį popiežiaus veiksmą nuo klaidos. Kanonizuodamas popiežius nepadaro asmens šventu – jis patvirtina, kad asmuo yra vienybėje su Dievu ir yra sekimo Kristumi pavyzdys, kuriuo vadovautis gali tikintieji. Šv. Mišios, Valandų liturgija ir kiti šventojo pagerbimo veiksmai dabar jau leidžiami Visuotinės Bažnyčios mastu.

Jei šventasis turi pasaulinį žinomumą ir patrauklumą, jo diena gali būti įtraukta į dabartinį liturginį Bažnyčios kalendorių kaip minėjimas arba laisvas minėjimas. Jeigu šventojo kultas labiau paplitęs konkrečiame pasaulio regione arba religiniame judėjime, šventasis gali būti įtrauktas į nacionalinius arba religinių kongregacijų liturginius kalendorius.

 

Parengė Monika Midverytė OFS

Bernardinai.lt