Šaltą kovo rytą ligoninėje dėl sunkių komplikacijų gimė neišnešiota – šešių mėnesių – mergytė.

Šios būtybėlės tėvus pervėrė skaudūs gydytojo žodžiai: „Nemanau, kad mergaitė turi galimybių išgyventi. Yra tik dešimt procentų tikimybės, kad ji pragyvens šią naktį, o jei per stebuklą taip ir nutiktų, ateityje jos būklė vis tiek būtų labai sunki.“

Stingdami iš baimės mama ir tėtis klausėsi gydytojo, kuris jiems aiškino, kokių problemų mergaitei kilsią. Ji niekuomet negalėsianti vaikščioti, kalbėti, matyti, ji bus protiškai atsilikusi ir taip toliau.

Mama, tėtis ir jų penkiametis sūnus labai laukė į pasaulį ateinančios mažylės. Per kelias valandas visiems laikams sudužo jų svajonės ir lūkesčiai.

Tačiau tuo sunkumai nesibaigė. Mažylės nervų sistema nebuvo pakankamai išsivysčiusi. Todėl buvo pavojinga ją glostyti, bučiuoti, imti ant rankų. Sielvartaujantys tėvai negalėjo net išreikšti jai savo meilės, negalėjo jos paliesti.

Visi trys lyg maža plakanti širdis didelėje ligoninėje susiėmę už rankų meldėsi: „Visagali Dieve, gyvenimo Viešpatie, padaryk tai, ko mes neįstengiame: pasirūpink mažąja Diana, priglausk ją prie savo krūtinės, nuramink, leisk jai pajusti visą mūsų meilę.“

Diana buvo panaši į mažą plastantį gumulėlį, tačiau iš lėto jos būklė ėmė gerėti. Ėjo savaitės. Mažylė priaugo svorio, sustiprėjo. Kai Dianai sukako du mėnesiai, jos tėvai pagaliau pirmą sykį galėjo ją apkabinti.

Sulaukusi penkerių metų Diana buvo džiugi mergytė, pasitikinčiai žvelgianti į ateitį, kupina noro gyventi. Joje nesimatė jokių fizinio ar protinio neįgalumo ženklų. Ji buvo panaši į kitas savo bendraamžes, guvi ir smalsi.

Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga.

Vieną šiltą popietę parke netoli namų jos broliui žaidžiant su draugais kamuoliu, Diana sėdėjo mamai ant kelių. Kaip visuomet ji linksmai čiauškėjo. Staiga mažylė nutilo.

Suspaudusi rankas, tarsi kažką apglėbtų, paklausė:

-Ar tu jauti?

Jausdama artėjantį lietų, mama atsakė:

-Taip. Kvepia lietumi.

Po minutėlės Diana pakėlė galvą ir, glostydama rankas, tarė:

-Ne, tai Jo kvapas. Kvepia taip, kaip tuomet, kai Dievas tave stipriai apkabina.

Mama graudžiai pravirko, o mergaitė nutipeno lengvais žingsneliais pas savo drauges žaisti.

Dukters žodžiai patvirtino tai, ką moteris širdyje žinojo. Per visą ligoninėje praleistą laiką, kovojant dėl mažylės gyvybės, Dievas ja rūpinosi ir taip dažnai ją apkabindavo, kad Jo kvapas įsispraudė į Dianos atmintį.

Nuo kiekvieno vaiko sklinda Dievo kvapas. Kodėl taip skubame jį panaikinti?

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016