Kad ir kaip maža Biblijos pažintume, sakmę apie obuolį esame girdėję.

Sukurtasis žmogus buvo apgyvendintas Rojaus sode. Nuo visų medžių jis galėjo skintis vaisių, tik nuo vieno – ne. Bet Ieva, žalčio sugundytam nusiskynė vaisių kaip tik nuo uždraustojo medžio. Ir štai Dievas susitinka su neklusniuoju žmogumi. Užuot pripažinęs savo kaltę ir atsiprašęs, žmogus ima bėgti nuo atsakomybės: Adomas verčia kaltę Ievai, Ieva – žalčiui.

Įsigilinkime į šią sakmę. Santykis su Dievu vėl būtų buvęs atitaisytas, jei žmonės būtų nuoširdžiai pripažinę savo kaltę ir atsiprašę. Vienas didis mąstytojas ne veltui pasakė: ne nusidėti yra baisu, bet nuodėmę pateisinti.

Ir taip iki pasaulio pabaigos. Dievas laukia mūsų atgailos, grįžimo, o mes trypčiojame, ieškodami pasiteisinimų. Atsakomybė slegia, ir mes ją nusimetame.

<…>

Laukiame geros tvarkos, laukiame pigesnės duonos, laukiame ramybės. Dabar jums tenka atsakomybė už išsilaisvinusią tautą. Nesiteisinkite, nemėginkite nusimesti šios naštos, nors ji ir slegia, o kartais atrodo nebepakeliama.

 

 

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“

Margi raštai, 1997