Jis buvo sėkmingai dirbantis vadybininkas. Ištisą dieną nepaleisdavo iš rankų laikrodžio, palydovinio telefono ir kompiuterio. Jam brangi buvo kiekviena minutė.

Vieną dieną turėjo svarbų susitikimą prestižinėje advokato kontoroje. Deja, prabangus pastatas stovėjo pačiame miesto centre ir besivėlinantis vadybininkas ėmė graužtis, kad iš anksto to nenumatė, kokia didelė čia automobilių spūstis. Be to, dėl minėtos priežasties bus sunku rasti laisvą vietą automobiliui.

Privažiavęs prie pastato, ėmė sukti ratą, ieškodamas, kur pasistatyti automobilį. Laisvos vietos nerado. Visur buvo grūste prigrūsta transporto priemonių. Tada apsuko nuošalesnes gatves. Nė vieno laisvo centimetro.

Ne juokais išsigandęs ėmė melstis: „Viešpatie, meldžiu tavo pagalbos, man labai tavęs reikia. Padėk man rasti laisvą vietą automobiliui. Jei išklausysi mano maldą, pažadu kiekvieną sekmadienį dalyvauti šventose Mišiose.“

Apsuko dar vieną ratą. Veltui. Niekur nesimatė nė mažiausio laisvo tarpelio.

Dar karščiau pradėjo melstis: „Viešpatie, juk negaliu vėluoti į šį susitikimą. Jei atlaisvinsi vietą mano automobiliui, kiekvieną savaitę eisiu išpažinties ir niekada nepamiršiu sukalbėti vakaro maldų.“

Melsdamasis iš lėto važiavo ir atidžiai stebėjo kiekvieną stovinčią transporto priemonę: „Viešpatie, maldauju, išklausyk mano maldą, jei padėsi man rasti laisvą vietą, kasdien skaitysiu Evangeliją ir galbūt užsirašysiu į suaugusiųjų katechezės kursus.“

Tuo metu, trys metrai prie jį, vienas automobilis išriedėjo iš stovėjimo vietos.

Su palengvėjimu atsidusęs šaunusis vadybininkas tarė: „Viešpatie, nesirūpink. Aš ką tik radau, kur pasistatyti automobilį.“

 

 

Melstis – tai pats reikšmingiausias ir kilniausias žmogaus veiksmas, ne koks kvailas prietaringas užkalbėjimas.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016