„Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“ (Lk 10, 25–28).

Trys pagrindinės mūsų meilės – Dievo, artimo ir savęs paties meilė. Tačiau kasdienybėje visas jas mes patiriame persipynusias, nes harmoningai jos žengia tik kartu. Neįmanoma įgyvendinti kurią nors vieną iš šio trejeto, paneigiant kitas: arba sieki visų, arba neturi nei vienos. Pavyzdžiui, neįmanoma stoti į vienuolyną, pasišvęsti Dievo paieškoms, siekiant pabėgti nuo pasaulio. Tokia laikysena išduoda nusivylimą, kurio neišsprendęs negali pradėti ir vienuolinio kelio. To nepastebėjus, nusivylimas anksčiau ar vėliau vėl pasirodys ir, tikėtina, dar stipresne forma. Taikliai pastebi T. Merton sakydamas, kad „vienintelis gyvenimo vienumoje pateisinimas – tai įsitikinimas, kad jis padės tau mylėti ne tik Dievą bet ir žmones.“

Taip pat neįmanoma mylėti artimo, paskęsti artimo meilės darbuose, karitatyvinėje veikloje, visiškai nesaugant savęs, t. y. nesustojant asmeninei maldai, tylai ir nuošalumui. Dvasiniai mokytojai įspėja dėl perdėto aktyvumo, kuris yra tik užmaskuotas bėgimas nuo vidinių sunkumų ir savęs paties. Galiausiai neįmanoma kokybiškai mylėti savęs, susitelkti į save, ignoruojant Dievą ir šalia esančius. Toks gyvenimas taptų dvasingumo karikatūra ir aklumu.

Harmoningo santykio tarp šių trijų meilės krypčių kiekvienas ieškome atsižvelgdami į savo temperamentą ir pašaukimą. Vieniems uždarumo, slaptumos, kontempliatyvaus buvimo gali reikėti kur kas daugiau nei kitiems ir atvirkščiai. Ši temperamentų ir pašaukimų įvairovė gerai atsispindi Bažnyčioje esančių dvasingumo tradicijų skirtingume. Tai didelis turtas, kurio negalima neigti arba suniveliuoti, tai kviečia vertinti savo išskirtinumą, nesibaiminant ir nelyginant savęs su kitais.

Visgi, koks bebūtų žmogaus pašaukimas, visi patiriame tam tikrą šių trijų meilės dalių eiliškumą, kuris yra mūsų vidinės harmonijos ir tinkamo išorinio veikimo sąlyga. Vienas pagrindinių evangelinių tekstų šia tema – tai Jėzaus susitikimas su Betanijos moterimis (Lk 10, 38–42).

Morta atspindi mūsų paskendimą darbuose. Savo veido prakaite mes užsidirbame duoną (Pr 3, 19), to negalime ir neturėtume mėginti išvengti. Tačiau, jeigu tampame vien tik Mortomis be Marijos – bėda. Morta, dažnai kaip ir mes, dirba tai, kas būtina, ir šaukiasi pagalbos, nes pati nebesuspėja. Ir Jėzus jos nesmerkia, galima sakyti, kad Lukui netgi pavyksta perteikti Jėzaus balso tembrą. Net du kartus tariamas vardas turėtų skambėti kažkaip panašiai: „ech, Morta Morta… Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, bet reikia tik vieno.“ Skendimas rūpesčiuose, baimė visko nesuspėti. lengvai priverčia mus sielotis ir rūpintis dėl bet ko, tik ne dėl tos geriausios dalies. Ši skuba sumaišo prioritetus ir padaro mus sudirgusius. Morta ir Marija tarytum simbolizuoja žemiškąjį ir dangiškąjį gyvenimą, tačiau juk dangiškasis, kaip ne kartą moko Jėzus, prasideda jau dabar. Jau dabar pradedame čiupinėti tą geriausiąją dalį ir ja skonėtis. Ji nebus atimta ir jau dabar tampa neatimama, jei tik ją sugauname. Svarbiausia, ką šiame gyvenime turime suspėti – tai, kad mūsų širdis pažintų gyvenimą Dievo artume ir įprastų jame pasilikti. Svarbiausia suspėti nusavinti tą geriausią dalį. Kai ji tampa svarbiausia, tada jokios veiklos „nebeišbarsto“ mūsų.

Apie tokį eiliškumą Jėzus kalba ne kartą. Jis įspėja: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo (…) kasdieninių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21, 34). Arba klausia: „Kokia žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36). Taip pat sako, kad nuo Jo atsiskyrę mes negalime nieko nuveikti ir „kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 4). Pavyzdžiui, mums, nuolat pamokslaujantiems ir aktyviai visur besireiškiantiems kunigams, dažnai kyla pavojus prarasti asmeninę maldą ir pasitenkinti vien bendruomenine. Verta prisiminti Jėzaus žodžius: „Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau’“ (Mt 7, 22–23).

Nenuilstamas aktyvumas, darbo kalendorius, kuriame nebėra laisvų dienų, – dažnai tai būna tik bandymas slėptis nuo vidinės tuštumos ir baimė likti tyloje bei vienumoje. Dvasiniame gyvenime toks aktyvumas yra pavojingas, nes mes pasislepiame po kilnių ir kitiems reikalingų veiklų srautu ir taip apgauname save. Nes nebematome, kad iš tikrųjų tik bėgame nuo savęs ir nuo Dievo. Įsibėgėjus sustoti darosi vis sunkiau, o niekur nedingstančią vidinę tuštumą norisi užpildyti permainomis, savo aktyvumą nukreipiant į naujas sritis. Kai taip atsitinka, anksčiau ar vėliau kas nors priverčia sustoti, tik tada vidinėje tyloje tenka susidurti su gąsdinančia neviltimi.

Todėl ta geriausioji dalis visgi turėtų būti mums svarbiausioji. Nors visiems tenka triūsti ir būti užsiėmusiems šio pasaulio reikalais, bet širdis turėtų būti prisirišusi prie geriausiosios dalies ir jos ilgėtis. Šis prisirišimas yra matomas kasdienybėje per laiką ir dėmesį, kurį skiriame asmeninei maldai. Geriausiosios dalies negali niekuo pakeisti, negali jai kurti alternatyvų ar skirti save tik prabėgom. Sėdėti prie Jėzaus kojų man reiškia asmeninę maldą, adoraciją, tylų buvimą vienam prieš Jėzaus veido paveikslą, arba tiesiog, ramų, pamaldų buvimą savo kambaryje, kai uždegta žvakė byloja apie gyvojo Dievo akivaizdą.

Deja, šiandien žmogus dažnai nori pabūti pats su savimi. Daug kalbama apie savęs ieškojimą, ėjimą į save, savęs atradimą ir t.t. Krikščioniui tai yra suprantama tiek, kiek kalbama apie atsitraukimą nuo išorės šurmulio, nurimimą, įsiklausymą į savo jausmus. Tai svarbu, nes sakoma, kad Dievas yra tavo širdyje, bet gali būti, kad tavęs ten nėra. Jeigu nurimęs nesi prie Jėzaus kojų, neini į santykį su gyvuoju Dievu, tai reiškia, kad renkiesi pasilikti tik su savimi. Todėl, kai šiandien pasaulyje kalbama apie ėjimą į save, buvimą su savimi ir pan., po tuo dažniausiai slepiasi tai, kad žmogus pats save supranta kaip gyvenimo tikslą ir prasmę. Tačiau Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako: „Pasaulis ir žmogus liudija, kad juose pačiuose nėra nei jų buvimo pagrindo, nei galutinio tikslo, o jie patys yra kilę iš Būties, kuri egzistuoja iš savęs, be pradžios ir be pabaigos“ (KBK 34).

Todėl tikinčio žmogaus savasties ieškojimas yra ne šiaip sau blaškymasis po savo psichę, jausmus, norus, poreikius ir santykių verpetus, tačiau pastanga visa tai išgyventi artumoje su Dievu. Nes mes visa gauname iš Dievo kaip dovaną tam, kad per tas dovanas keliautume į Jį kaip į tikslą. Mūsų krikščioniškasis gyvenimas – tai Dievo vedimo ir mūsų atsidavimo Jo glėbin sąveika, iš kurios ir kyla mūsų savastis, naujas žmogus. Taigi, mes ne savęs ieškome, ne patys susikuriame save, ne mados ir tendencijos mus kuria, bet jautriai atsiliepdami Dievui, atrandame save Jame. Todėl gyvenimas tikėjimu nuo šiuolaikinių pseudodvasingumų skiriasi tuo, kad čia ne mūsiškis „aš“ yra kriterijus, bet Dievas, kurio akys matė mus dar negimusius, į kurio knygą buvo įrašytos visos mums skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi (plg. Ps 139, 16), ir kuris „palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 4).

 

Kun. Bernardas Verbickas OP

Žurnalas „Kelionė“