Vieną rytą mokyklos sekretorė pardavinėjo bilietus į mokinių spektaklį. Tą vakarą spektaklis turėjo būti rodomas antrą ir paskutinį sykį. Vakarą prieš tai salė buvo sausakimša.

Pirmoji eilėje stovėjo mokinio mama.

-Labai neįprasta mokėti pinigus už tai, kad pamatyčiau vaidinantį savo sūnų,- tarė traukdama piniginę.

-Mokykla prašo savanoriškos aukos, kad padengtų išlaidas už scenografiją ir kostiumus, – paaiškino sekretorė,- tačiau niekas neprivalo mokėti. Jūs galite dovanai gauti tiek bilietų, kiek jums reikia.

-Na ką jūs sumokėsiu,- šyptelėjo moteris.

Ištiesė dešimt eurų banknotą. Sekretorė atidavė jai grąžą.

Tuo metu už moters stovėjęs berniukas pažėrė ant stalo krūvą monetų.

-Kiek tau bilietų? – pasiteiravo sekretorė.

-Man nereikia bilietų,- atsakė vaikas. – Noriu tik susimokėti.

Ir pastūmė monetas jos pusėn.

-Bet tu turi paimti bilietą, jei nori patekti į šio vakaro spektaklį.

Vaikas papurtė galvą.

-Spektaklį aš jau mačiau.

Sekretorė stumtelėjo monetas į berniuko pusę.

-Jei tu nori žiūrėti spektaklį su savo klase, tuomet mokėti nereikia,- pasakė.- Tai nemokama.

-Ne,- nenusileido vaikas. – Aš mačiau spektaklį vakar. Mes su broliu pavėlavome. Neradome žmogaus, kuris pardavinėtų bilietus, tad įėjome be bilietų.

Veikiausiai nemažas žmonių būrys toje pilnutėlėje salėje buvo „įėję be bilietų“. Keli budėję savanoriai neįstengė patikrinti, ar visi turi bilietus.

Berniukas vėl stumtelėjo pinigus prie sekretorės.

-Noriu sumokėti už vakar vakarą dabar.

Tikriausiai spektaklio metu berniukas su broliu stovėjo salės gale. O kadangi pavėlavo, net nematė viso spektaklio. Sekretorei buvo gaila imti pinigus iš vaiko.

Monetų krūva mažo vaiko rankose paprastai būna ilgo rūpestingo taupymo rezultatas.

-Jei bilietų kasa jums atvykus jau buvo uždaryta, jūs nekalti, kad nesumokėjote,- paaiškino sekretorė.

-Taip sakė ir mano brolis.

-Niekas nepastebės skirtumo,- patikino jį sekretorė.

Manydama, kad klausimas išspręstas, vėl stumtelėjo monetas nuo savęs. Berniukas uždėjo savo ranką ant jos rankos.

-Aš žinau skirtumą.

Akimirką jų rankos susilietė ant monetų krūvos. Jie tylėjo. Po to sekretorė tarė:

-Du bilietai kainuoja šešis eurus.

Monetas jie tiksliai suskaičiavo.

-Ačiū,- tarė abu kartu.

Berniukas nusišypsojo, apsisuko ir nuėjo.

 

 

Tarp gėrio ir blogio, tarp teisinga ir neteisinga, tarp dora ir nedora, tarp garbinga ir negarbinga yra skirtumas.

Mažai kas jį žino, bet jis yra.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016