Kančia kaip mįslė

Kai tenka kentėti, mums labai svarbu atrasti to, kas su mumis vyksta, prasmę. Kai kenčia mums brangus žmogus, mes jį bandome paguosti, drąsiname įžvelgti net ir į gyvenimą įsiveržusioje tamsoje pamoką ir viltį. Tad mums tikrai nesunku suprasti Jobo bičiulius. Vertinant mūsų dienoms įprastais kriterijais, jie elgiasi labai krikščioniškai – nelieka abejingi ir atvykę drąsina išlaikyti pagarbą Dievui ir Jo baimę.

Jobas labai kenčia, nes prarado viską, ką turėjo, nes kančia degina jo kūną. Bičiuliai, sielvartaudami dėl to, kas vyksta Jobo gyvenime, bando jo žaizdas nuskausminti išmintingais paaiškinimais.

Vienas iš bičiulių tvirtina, kad visada turime prisiminti, jog niekas pasaulyje nevyksta be Dievo valios ir leidimo. Beje, mes, knygos skaitytojai, žinome, kad jis visiškai teisus, žinome, kad Viešpats leido Šėtonui išbandyti Jobą.  Bičiulis teigia, kad Jobas privalo kančioje įžvelgti prasmę, nesipūsti ir apgalvoti, kur jis Dievui nusidėjo, nes esą Dievas nieko nedaro be priežasties ir kiekviena kančia mus kažko moko. Dar daugiau, tas žmogus, kurį Dievas per kančią taiso, turi džiūgauti, nes Dievas ne tik sužeidžia, bet ir aptvarsto, ne tik nuplaka, bet ir pagydo.

Ne mažiau išmintingai kalba ir kiti Jobo bičuliai. Jie primena Jobui, kad žmogus niekada negali tvirtai žinoti, ar kur nors neišklydo iš Viešpaties nurodyto kelio. Pasak jų, jei žmogus iš tiesų doras, tai jis kartu ir laimingas, o jei laimei kažkas trukdo, tai reikia susirūpinti savo dora.

Jobo draugai išmintingi, jų lūpomis byloja šimtmečių išmintis ir Dievo Tautos tradicija. Į Jobo kančią jie žvelgia kaip į mįslę, kurią reikia įminti, ir pasiūlo išmintingiausius atsakymus, kurie tik gali tikti tikinčiam žmogui.

 

Jobo iššūkis Dievui ir pasauliui

Tačiau Jobo netenkina bičiulių žodžiai. Kenčiantis žmogus į jų kalbas reaguoja ne kaip į žaizdas gydantį balzamą, bet kaip į naujus botago kirčius. Jobą guodėjai piktina. Jis jiems rėžia: ar jūs neprasimanote žodžių įrodinėjimams ir nenorite suprasti, kaip iš tiesų jaučiasi kenčiantis žmogus? Jobas su kartėliu sako, kad, būdamas bičiulių vietoje, veikiausiai elgtųsi taip pat ir ne blogiau nei jie mokėtų parblokšti žodžiais kenčiantįjį, palinguoti galva su užuojauta, tačiau esmė ta, kad skausmas nelengvėja nuo kalbų. Jo kančia nėra mįslė, kuri ištirptų, atradus išmintingą atsakymą. Jobą žeidžia, kad bičiuliai kalba apie abstraktų žmogų ir jo kančią, o nenori pripažinti to skausmo, kuris palaužė Jobą, kuris verčia jį sakyti, kad Viešpats prislėgė ir viską atėmė.

Pripažinimas, kad  gali egzistuoti kančia, kuri nėra nei apsauga, nei bausmė, Jobo bičiuliams atrodo šventvagystė. Juos trikdo Jobo kančia ir jie bando įsitverti į kokią nors išmintingą frazę ar gražiai skambantį kančios paaiškinimą. Jobo kančia trikdo taip pat, kaip Abraomo, pasiryžusio įvykdyti Dievo valią ir paaukoti viengimį sūnų, tikėjimas, kaip vėliau visus trikdys Jėzaus žodžiai, kad Dievo Sūnūs turi kentėti ir mirti ant kryžiaus. Prisiminkime, net artimiausi Jėzaus bičiuliai tada sakė, kad to jokiu būdu negali būti, kad to negalima leisti. Tada Jėzus vienintelį kartą buvo toks piktas ant savo bičiulių ir Petrą net pavadino šėtonu.

Spėju, kad Jobo bičiuliai, ginčydamiesi su Jobu, vis labiau įsijautė į teisuolių vaidmenį. Jie tarsi tapo paties Dievo pasiuntiniai, atsiųsti atverti Jobo akis. Tačiau šis atkakliai laikėsi savo. Dar daugiau, jis pareiškė, jog jie būtų išmintingi tik tuo atveju, jei apskritai tylėtų, nes dabar jie, tariamai gindami Dievą, meluoja.  Jobas: „O jūs drabstotės melu, vis jūs – netikę gydytojai.“

Stipru, tiksliau, įžūlu. Juk bičiuliai atėjo paguosti ir kalba dalykus, kurie plaukia iš Dievo Tautos išminties. Tačiau kenčiantis Jobas tarsi stoja į kovą prieš visą pasaulį, prieš tradiciją. Jis kalba: „Nors Dievas ir gali mane užmušti, pasitikiu Juo, prieš Jį ginsiu savo kelius. Aš būsiu Dievo akivaizdoje, ir Jis mane išgelbės, nes aš, nedoras žmogus, neišdrįstu stoti priešais Dievą.“

Jobas nebekalba su bičiuliais, jis šaukia Dievą bylinėtis ir dargi prašo drąsos sąžiningai dėstyti tai, kas guli ant širdies. Jobas nustėrusių draugų akivaizdoje išsako visus priekaištus Dievui.

 

Trikdantis Dievo atsakymas

Jobo dramos kulminacija – Viešpats kreipiasi į Jobą iš debesies.  Verta atkreipti dėmesį – kai prabyla Viešpats,  Jobo bičiuliai praranda žadą. Tuo labiau kad jie susilaukia ne pagyrimo, jog taip uoliai gynė Dievą prieš Jobą, bet Viešpaties pykčio už veidmainystę.

Kame ji slypėjo?  Pastangoje veikiau aiškinti situaciją, nei ją priimti,  baimėje žengti į Jobo skausmo tamsą, užuot beviltiškai gaisrą gesinus žodžių vandeniu. Pagaliau tuo, kad jie bandė santykį įsprausti į schemos rėmus. Jie kalbėjo apie tai, kaip turėtų būti, užmerkdami akis į tai, kas vyksta čia ir dabar.

Žymus XX amžiaus filosofas Martynas Buberis yra atkreipęs dėmesį į itin svarbų dalyką. Jobo bičiuliai visą laiką kalba apie Dievą, o Jobas dažniausiai kalbasi su Dievu. Jobo drama įspūdingu būdu mums primena, kad Dievas yra asmuo, o ne objektas, Jis visada yra Tu, bet niekada – tai. Draugai moko ir beviltiškai šaudo pro šalį, o Jobas meldžiasi ir užmezga ryšį su Dievu.

Viešpaties balsas į Jobo dramą įsiveržia kaip grėsmingas uraganas.  Jis bara Jobą, tačiau šis susitikimas su Viešpačiu ne dar labiau sugniuždo kenčiantįjį, bet jį prikelia. Jei reikėtų išrinkti svarbiausias Jobo dramos eilutes, suklysti būtų neįmanoma – tai Jobo žodžiai: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave, todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“

Viešpats neatveria kažkokio slapto žinojimo, kuris paaiškintų Jobo kančios prasmę. Galima sakyti, kad Viešpats iškalbingumu nepralenkia Jobo bičiulių. Tačiau esmė ne iškalbingumas ir netgi ne argumentai. Esmė – susitikimas, kuris keičia gyvenimą.

 

Jobo kryžius

Jobo knyga nėra patogi teologams. Ji moko juos nuolankumo ir primena, kad labai dažnai teorinio atsakymo į blogio ar kančios problemą negali būti. Rašoma, kad Viešpats laimino vėlesnį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią. Jobas ir vėl turėjo nesuskaičiuojamus turtus, turėjo septynis sūnus ir tris dukteris, mirė turėdamas daug metų. Visi šie apibūdinimai – tai Jobo knygos autoriaus pastanga pabrėžti, kad Jobo kančia tikrai nebuvo beprasmė, nors jos prasmės ir negalime sudėlioti į žodžius.

Jobas kančią prisiima ir iškenčia. Kaip rašo Antanas Maceina, jei galima kalbėti apie Jobo didybę, ji glūdi būtent apsisprendime iškęsti kančią, net nematant jos prasmės.

Tiesa, tikrai negalima sakyti, kad Jobo kančia beprasmė. Ji veda prie susitikimo su Gyvuoju Dievu. Ji leidžia visu tikrumu patirti, kas yra tikrasis mūsų būties pagrindas. Kančios ištiktas žmogus tarsi yra naikinamas nebūties ir grimzta į nebūtį. Kančia išmuša pagrindą iš po mūsų kojų ir tik susitikimas su Viešpačiu mus sugrąžina į gyvenimą. Jobo kančia buvo prasminga tiek, kiek ji tapo Dievo durimis į Jobo gyvenimą.

Tačiau ar kiekviena kančia būtinai veda prie susitikimo su Kūrėju? Ar kiekviena kančia tampa kryžiumi, kuris veda mus į Prisikėlimą? Galima teigti, kad Dievas žinojo, jog Jobas atlaikys, tačiau pats Jobas to nežinojo. Kančia jam tapo dovana. Kai lyginame Jobo dramos pradžią ir pabaigą, nesunku pasiduoti pagundai skaičiuoti Jobo turtus ar vaikus. Tačiau esminis pokytis Jobo gyvenime visai ne čia – susitikimas su Dievu viską keičia iš esmės. Knygos pradžioje bent kelis kartus pabrėžiama tai, kad Jobas buvo teisingo žmogaus santykyje su Dievu. Jis laikėsi visų prievolių, įstatymų. Po susitikimo su Dievu niekur nebekalbama apie prievolių vykdymą. Mes skaitome tik apie tai, kad Jobas meldžiasi už bičiulius, jis duoda paveldą savo dukroms. Jis dalijasi gyvenimu su kitais, kaip žmogus, kuris ne tik teoriškai žino, kad pats yra sau Dievo padovanotas.

 

P.S.Rašiau, kad Mokytojo knyga – tai pragaro, kuris mus užvaldo, užsisklendus nuo Dievo artumos, įvaizdis, o Jobo drama – tai kartu pasakojimas apie skaistyklą.  Katalikų Bažnyčios suformuluotą skaistyklos sampratą nėra paprasta išreikšti trumpai. Tačiau, mano įsitikinimu, visiems, kas įdėmiai perskaitė Jobo dramą, daug paprasčiau suprasti ir skaistyklos esmę. Pasak Bažnyčios mokymo, skaistykla skirta ne nuveikti darbus, kuriuos esą turėjome būti nuveikę per  gyvenimą, bet tapti tokiais žmonėmis, kokie esame sukurti. Čia nuodėmė ne išperkama, bet pašalinama, Pasak P. Kreefto, ji yra tarsi inkubatorius neišnešiotam kūdikiui. Čia nieko nebegalime rinktis, tik stebėtis ir įsisąmoninti jau padarytus savo pasirinkimus. Tai Jobo susitikimas su Viešpačiu. Gąsdinantis, skausmingas, bet kartu ir gydantis susitikimas, kuris keičia viską ir visiems laikams.

 

 

Andrius Navickas

 

„Ateitis“, 2012 m., Nr.10