Jauna moteris įpuolė į gilią depresiją. Ištisas dienas nėjo iš namų, atsikelti iš lovos jai tapo nepakeliama kančia, valgyti – didžiausia bausmė.

Ją erzino dienos šviesa. Langai kiaurą dieną likdavo uždaryti, užuolaidos – užtrauktos.

Moters galvoje sukosi pačios juodžiausios mintys. Ji dažnai troško mirties kaip tariamo išsilaisvinimo.

Mylintis sutuoktinis, vis labiau nerimaudamas ir sielvartaudamas, apsupo žmoną švelniu rūpesčiu ir globa.

Įkalbėjo apsilankyti pas plačiai pripažintus neurologus ir psichiatrus. Garsieji profesoriai prirašė vaistų, skyrė psichoanalizės seansus, ragino atostogauti, keliauti.

Šeima išbandė viską, bet liga nesitraukė.

Moteris vis labiau grimzdo į liūną, niūrų savo pasaulį.

Ir vis dėlto vyras ją pagydė. Nuoširdžia nuginkluojančia meile ir keliais trumpais žodžiais.

Vieną rytą jis priėjo prie žmonos, pažvelgė į ją ašarų pilnomis akimis ir tarė:

-Tu turi mane.

 

 

Tikroji meilė pakeičia ir gydo.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016