„Jūs – pasaulio šviesa.“ (Mato 5, 14)

 

Mokydamas žmones Jėzus siekė, kad Jo pamokos, būtų įdomios ir žadintų klausytojų susidomėjimą, todėl dažnai rėmėsi gamtos pavyzdžiais. Ir dabar žmonės susirinko iš ankstaus ryto. Didinga saulė vis aukščiau r aukščiau kopė į melsvą dangų. Slėniuose ir siauruose kalnų tarpekliuose nyko paskutinieji šešėliai. Dar matėsi rytinio dangaus grožis. Saulės šviesa užliejo žemę savo puikumu; ramus ežero paviršius atspindėjo auksaspalvius saulės spindulius ir lyg veidrodyje matėsi rausvi ryto debesys. Kiekvienas pumpuras, gėlė ir lapas žibėjo rasos lašeliais. Palaiminta gamta šypsojosi naujai dienai, o paukščiai švelniai čiulbėjo medžiuose. Išgelbėtojas pažvelgė į susirinkusius žmones, į kylančią saulę ir tarė Savo mokiniams: „Jūs – pasaulio šviesa.“ Kaip saulė pakyla į savo meilės kelionę, išsklaidydama nakties šešėlius ir žadindama pasaulį gyvenimui, taip ir Kristaus sekėjai turi žengti pirmyn, vykdyti savo misiją, skleisti Dangaus šviesą tiems, kuriuos gaubia paklydimų ir nuodėmės tamsa.

Ryškioje ryto šviesoje ant aplinkinių kalnų išryškėjo miesteliai ir kaimai, todėl klausytojų akims atsivėrė patrauklus vaizdas. Rodydamas į gyvenvietes, Jėzus pasakė: „Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno.“ Ir pridūrė: „Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.“ (Mato 5, 14-15) Jėzaus žodžių klausėsi daugiausia žvejai ir valstiečiai, kurių vargingos lūšnelės teturėjo vieną kambarį ir tik vienas žiburys švietė namuose. Jėzus pasakė: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ (Mato 5, 16)

Jokia kita šviesa niekada neapšvietė ir niekada neapšvies puolusio žmogaus, išskyrus tą, kuri sklinda iš Kristaus. Jėzus, Išgelbėtojas, yra vienintelė šviesa, galinti išsklaidyti nuodėmėje paskendusio pasaulio tamsą. Apie Jį parašyta: Jame „buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“ (Jono 1, 4) Tik priėmę Jo gyvybę mokiniai galėjo tapti šviesos nešėjais. Sieloje gyvenantis Kristus, žmonių charakteriuose atsiskleidusi Jo meilė padarys juos pasaulio šviesa.

Pati savaime žmonija negali šviesti. Be Kristaus mes esame kaip neuždegta žvakė, kaip nuo saulės užtemdytas mėnulis; mes nepajėgiame skleisti nė vieno ryškaus spindulėlio, kuriuo galėtume išsklaidyti šio pasaulio tamsą. Kai pasisukame į Teisumo Saulę, pradedame bendrauti su Kristumi, visa siela nušvinta nuo dieviškojo Artumo skaistumo.

Kristaus sekėjai turi būti ne tik žiburiai, bet ir pasaulio šviesa. Jėzus sako visiems, kurie šaukiasi Jo vardo: „Jūs atsidavėte Man, o Aš pasiunčiau jus į pasaulį kaip Savo atstovus. Kaip Tėvas Mane atsiuntė į pasaulį, taip ir Aš jus pasiunčiau į pasaulį.“ (žr. Jono 17, 18) Kaip Kristus atskleidė pasauliui Tėvą, taip ir mes turime atskleisti pasauliui Kristų, Mūsų Išgelbėtojas yra vienintelis šviesos šaltinis, todėl neužmiršk, krikščioni, kad Jį skleidžia žmonės. Dievo palaiminimai perteikiami žmonėms tarpininkaujant. Pats Kristus atėjo į pasaulį kaip Žmogaus Sūnus. Kai žmogus susivienija su Dievu, jis gali pasiekti kitų žmonių širdis. Kristaus Bažnyčia, kiekvienas Jėzaus mokinys asmeniškai yra Dangaus skirtas indas, apreiškiantis Dievą žmonėms. Šlovingieji angelai laukia, kada per žmones galės perduoti Dangaus šviesą ir stiprybę žūstantiems. Ar žmogus vykdys jam numatytą darbą? Jei ne, pasaulis negaus pažadėtosios Šventosios Dvasios!…

Jėzus neliepė mokiniams: „Stenkitės šviesti“, bet mokė: „Tešviečia jūsų šviesa.“ Jei Kristus gyvena širdyje, neįmanoma paslėpti Jo buvimo šviesos. Tariamieji Kristaus sekėjai nėra pasaulio šviesa, nes juos apleido gyvybinga jėga. Jeigu jie neskleidžia šviesos, vadinasi neturi ryšio su šviesos Šaltiniu.

<…>

Išgelbėtojo žodžiai Jūs – pasaulio šviesa nurodo, kad Jis pavedė Savo sekėjams pasaulinio masto misiją. Kristaus laikais išdidumas, savanaudiškumas ir išankstinis nusistatymas pastatė tvirtą, aukštą sieną tarp Šventojo Rašto saugotojų ir visų kitų žemės rutulio gyventojų. Tačiau Išgelbėtojas atėjo, kad viską pakeistų. Žodžiai, kuriuos išgirdo žmonės iš Jo lūpų, buvo visiškai nepanašūs į tuos, kuriuos sakė kunigai ar rabinai. Kristus nugriauna tą savimeilės ir išankstinio nusistatymo sieną, kuri skiria tautas, ir moko mylėti visus žmones. Jis iškelia žmones virš siauro savanaudiškumo rato, panaikina visas teritorines ribas ir dirbtinius visuomenės skirtumus. Jėzus nedaro skirtumo tarp artimų ir nepažįstamų, draugų ir priešų. Jis moko mus žiūrėti į kiekvieną vargstantį žmogų kaip į artimą, o į pasaulį – kaip į savo veiklos lauką.

<…>

Golgotos kryžius turi būti aukštai iškeltas, kad būtų matomas visiems žmonėms. Jie turi mąstyti apie jį ir sutelkti į tai savo dėmesį. Tada visas dvasios jėgas atgaivins dieviškoji galia. Tada visos jėgos bus nukreiptos Viešpaties darbui. Tokie darbininkai skleis pasauliui gyvybingus šviesos spindulius ir apšvies žemę.

Kristus su džiaugsmu priima kiekvieną Jam atsiduodantį žmogų. Jis sujungia žmogiškumą su dieviškumu, kad perduotų pasauliui įsikūnijusios meilės paslaptį. Kalbėkite ir giedokite apie tai, melskitės už tai, visur skelbkite Jo šlovę ir vis eikite pirmyn!

 

 

 

Kantriai iškęsti išmėginimai, dėkingai priimti palaiminimai, ištvermingai atlaikyti gundymai, romumas, gerumas, gailestingumas ir niekada neišsenkanti meilė – tai šviesos spinduliai, visiškai priešingi savanaudiškos širdies tamsai, kurioje niekada nešvietė gyvenimo šviesa.

 

 

 

Elena Vait

Iš knygos „Kristaus kalno pamokslas“

Amžinoji uola, 2015