Moters įsčiose buvo pradėta dvynių gyvybė, Bėgo dienos, vaikai augo. Kuo labiau jie darėsi supratingesni, tuo labiau didėjo jų džiaugsmas:

-Sakyk, ar ne puiku, kad buvome pradėti? Ar gyvenimas – ne nuostabus?

Dvyniai pradėjo tyrinėti juos supantį pasaulį.

Kai surado su motina juos jungiančią ir maitinančią bambagyslę, iš džiaugsmo uždainavo:

-Kokia didelė mūsų motinos, besidalijančios su mumis savo pačios gyvenimu, meilė!

Tačiau bėgant savaitėms ir mėnesiams dvyniai staiga pastebėjo, kaip jie pasikeitė.

-Ką tai reiškia? – paklausė vienas.

-Tai reiškia,- atsakė kitas,- kad mūsų viešnagė šiame pasaulyje artėja prie pabaigos.

-Bet aš nenoriu iš čia išeiti,- purkštavo pirmasis,- norėčiau likti čia amžinai.

-Neturime pasirinkimo,- atsakė antrasis,- bet galbūt po gimimo gyvenimas tęsiasi toliau!

-Ar tai įmanoma?- netikėjo pirmasis. – Kaip galėtume gyventi nutrūkus bambagyslei? O be to, nė vienas iš tų, kurie anksčiau už mus paliko šias įsčias, nesugrįžo pasakyti, kad esti gyvenimas po gimimo. Ne, gimimas yra visko pabaiga!

Taip vienas iš dvynių įpuolė į gilią neviltį. Jis kartojo:

-Jei užsimezgus gyvybei reikia gimti, kokią prasmę turi gyvenimas gimdoje? Jis tiesiog paikystė. Galbūt iš viso neegzistuoja jokia motina.

-Bet ji turi būti,- nesutiko kitas. – Antraip kaip mes būtume patekę čia vidun? Ir kas palaikytų mūsų gyvybę?

-O tu kada nors matei mūsų motiną? – nenustygo pirmasis. – Gal ji gyvena tik mūsų vaizduotėje. Mes patys ją išgalvojome, kad galėtume geriau suvokti savo egzistenciją.

Paskutinės dienos motinos įsčiose buvo kupinos tūkstančių klausimų ir didžiulės baimės. Galiausiai atėjo metas gimti.

Kai dvyniai paliko savo pasaulį, atmerkė akis.

Ir suriko.

Tai, ką jie išvydo, pranoko drąsiausius jų lūkesčius.

 

 

Pagaliau vieną dieną ir mes gimsime.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016