Mažoji Ariana atsisveikino su vaikiška kėdute aukšta atkalte ir ryžosi žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius. Kaip būna visiems vaikams, jos žingsnius lydėjo daugybė suklupimų, nubrozdinimų, mėlynių.

Tais momentais mama ištiesdavo rankas ir pakviesdavo:

-Ateik pas mane!

Mergaitė keturiomis ropodavo prie mamos, užsilipdavo jai ant kelių ir jos apsikabindavo.

Mama jos klausdavo:

-Ar tu esi mano dukrytė?

Ašarodama Ariana linkteldavo galva.

Mama klausdavo toliau:

-Mano švelnioji ryžtingoji Ariana?

Mergaitė nusišypsodavo ir dar sykį linkteldavo. Tada mama tardavo:

-Aš tave myliu ir amžinai mylėsiu, kad ir kas atsitiktų!

Jos kartu nusijuokdavo, apsikabindavo ir mergaitė būdavo pasirengusi naujiems iššūkiams.

Sulaukusi penkerių Ariana vis dar mėgo šį žaidimą „Ateik pas mane“, kai nusibalnodavo kelį, kai kas nors užgaudavo jai širdelę, kai norėdavo ištarti „labas rytas“ ar „labanakt“.

Sykį mamai išaušo juoda diena.

Rūpesčiai dėl vyro, penkiametės dukters dviejų paauglių sūnų ir namų ruošos darbai taip stipriai prislėgė mamos pečius, kad ji pasijuto pervargusi, išsekusi, dirgli. Tą dieną telefonas ir durų skambutis skambėjo kaip pašėlę, reikėjo per trumpą laiką nuveikti galybę darbų, kurių šiaip jau būtų pakakę visai dienai. Mamos nervai neišlaikė. Ji nubėgo į savo kambarį, užsidarė ir pratrūko raudoti.

Ariana atskubėjo jos ieškoti ir tarė:

-Ateik pas mane.

Švelniai prisiglaudė prie mamos, suėmė savo rankytėmis ašarotus mamos skruostus ir paklausė:

-Ar tu esi mano mama?

Verkdama mama linktelėjo galva.

-Mano švelnioji ryžtingoji mama?

Nusišypsojusi moteris dar sykį linktelėjo.

-Aš tave myliu ir visada mylėsiu, kad ir kas atsitiktų!

Jos nusijuokė, apsikabino ir mama pasijuto pasirengusi naujiems iššūkiams.

 

 

Tas, kuris myli – bus mylimas.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016