Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis (B)

Ilga Verbų sekmadienio pasija prasideda pasakojimu apie tai, kas vyksta Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, pietų ar vakarienės metu. Šią istoriją įrėmina aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų sprendimas nužudyti Jėzų ir Judo pasiryžimas Jį išduoti. Jėzui sėdint už stalo, ateina moteris ir pradaužusi indelį brangaus nardo tepalo išpila jį Jėzui ant galvos.

Galbūt neatkreiptume dėmesio į bevardę moterį, jeigu ne Jėzaus žodžiai, kad „visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“ (Mk 14, 9).

Situacija panaši į „našlės skatiką“, tik neradusi tokio atgarsio žmonėse ir netapusi didžiausio dosnumo metafora, kaip pastarasis. Moters laikysena tikrai panaši į suvargusios našlės, kuri į aukų skrynią įmeta viską, ką turi. Gal lengviau atiduoti viską, kai tai tėra vienas skatikas? O kai turtas gan solidus?..

Simono svečiai sutrinka, net susierzina. Keistas, piktinantis eikvojimas! Grynąjį nardą, kuris yra tinkama dovana karaliui ir kurio vertė prilygsta vienų metų uždarbiui (darbininkas uždirbdavo denarą per dieną), imti ir išpilti kaip vandenį! (Turėkime omenyje Morkaus evangelijos paslaptį: demonai žino, kas Jėzus yra, o žmonės – ne.)

Kalbos, kad tepalą buvo galima parduoti daugiau kaip už 300 denarų, o pinigus išdalyti vargšams, tėra tik iš- sisukinėjimas ir savo egoizmo dangstymas. Bepigu daryti gerus darbus iš svetimos kišenės. Kodėl nepaėmus būtume pagerbti Dangiškojo Tėvo. Keliaudami link Velykų, garbindami Dievą kasdienybėje ir per šventes, kasdien ugdykime troškimą pamatyti Jėzų ir sekti juo iki galo. Jis ir per likusias gavėnios dienas, ir Velykų rytą veda mus į amžinąsias Velykas. Gyvenkime taip, kad gyventume, kad ir kiti galėtų gyventi. Amen. Parengė kan. Andriejus Sabaliauskas pavyzdžio iš moters, kuri neskaičiuodama atidavė brangiausia, ką turėjo? Kodėl moters kritikai negalėtų imti ir atiduoti nors pusę savo turto vargšams, kuriais dabar taip rūpinasi?

Simono Raupsuotojo namuose išpiltas nardas padalija žmones į dvi stovyklas pagal tai, kaip jie vertina Jėzų. Pati teksto kompozicija rodo didžiulį žmonių požiūrio į Jį kontrastą. Didelė stovyklų disproporcija. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai jau nusprendę Jėzų nužudyti, Judas – išduoti, net svečiai, valgantys kartu su Jėzumi, laiko Jį nevertu tos pagarbos, to tepalo, tų 300 denarų. Daug daugiau tų, kurie Jėzaus nebrangina, kuriems Jis nieko nereiškia. Ir tik viena moteris. Viena su Jėzumi. Dėl Jo ji atiduoda viską.

Gal moteris net negalėtų paaiškinti motyvų, kodėl ji taip daro. Vienintelis jos motyvas yra meilė, neracionali ir nelogiška. Meilės vedama, ji tarsi įmena Evangelijos paslaptį ir pagarbina patį Dievą.

Ši meilė nelieka be atsako. Visoje Morkaus pasijoje nerasime žmogaus, kuriam Jėzus būtų parodęs tiek švelnumo. Jis apgina moterį ir sako, kad tai, ką ji padarė, yra patepimas laidotuvėms. Po Jėzaus mirties su tepalais prie kapo atskubėjusios moterys neberas Jo kūno. Ši garbė jau atiduota tai, kuri labai pamilo.

Pateptas kaip Karalius Jėzus eis į savąją šlovę. Jam ant galvos išpilto nardo aromatas turbūt stebins ir kaltintojus, ir budelius. Galiausiai, kai visa bus atlikta ir kapas sudrebės, į kūną sugrįžtant dieviškai gyvybei, Karalius nepamirš tos, kuri vienintelė Jo skaudžioje vienatvėje Jį suprato ir labai mylėjo. Tuščiame kape mokiniai ras skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir padėtą atskirai…

 

Parengė kun. M. M.

 

Bažnyčios žinios Nr. 2 (452) 2018