Pabudink, saulele, visus susikrimtusius, visus stokojančius, o ypač – įniršusius…

Tikinčiam žmogui Saulė – tai ne vien šviesą ir šilumą skleidžiantis dangaus kūnas. Mahometonui tai – rytmetinis ir vakarinis tylusis šauklys maldai. Vos išvydęs ją kylant, jis pasities kilimėlį, nesvarbu, kur tuo metu būtų, puls kniūbsčias ir garbins Visagalį, Vienatinį. Saulei leidžiantis, jis dievobaimingai dėkos už dieną, vėl klaupsis ant kilimėlio.

O ir mums, krikščionims, Kristus yra priminęs apie Saulę. Jos uždavinys toks didingas. Ji nuolat primena artimo meilės įsakymą: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai: jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems” (Mt 5,44).

Ak, tie piktieji krikščionys! Kadangi jie neįstengia Saulės užverti „blogiesiems“ – nėra gi tokio didelio kilimo ją uždengti! – tai bent taką į Dievo namus užtveria. <…>

Saulute, Močiute, šviesk, šviesk! Juk tau liepta šviesti, o mums – įsižiūrėti į tavo skaistų veidą ir atsiminti, kad tavo spinduliuose ir Dievo meilėje galime sutilpti visi.

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“

Margi raštai, 1997