Būtent šiai temai rabinas Jonathanas Sacksas, paskelbtas Templetono premijos laureatu, skyrė savo paskaitą, skaitytą per kasmetinį Amerikos religijos akademijos ir Biblinės literatūros draugijos susitikimą San Antonijaus mieste.

Problemos šaknys

Religijos vaidmens mūsų laikais nesuprasi neatsigręžęs į XVII amžių. J. Sacksas akcentuoja, kad tuo metu sekuliarizacija prasidėjo ne todėl, jog žmonės nustojo tikėti į Dievą. Tikrai ne, tačiau amžių trukę religiniai karai, prasidėję po Reformacijos paskelbimo ir po to sekusios kontrreformacijos, žmonėms ne be pagrindo ėmė atrodyti, kad religija tapo pamatiniu nesutarimų, atvedusių į žudynes, priežastimi, todėl ją reikia išstumti iš viešosios erdvės. Imta ieškoti struktūrų ir institucijų, kurios nebūtų pastatytos ant religinio pamato.

J. Sacksas išskiria keturias per Vakarų pasaulį nusiritusias sekuliarizacijos bangas. Visų pirma sekuliarizuotas buvo pažinimas, ir čia esminį vaidmenį suvaidino dekartiškoji filosofija ir Niutono mokslas. Buvo nutarta, kad pažinimui reikia ne religijos, o proto ir stebėjimo. Po to sekė galios sekuliarizacija, kurios šaknis J. Sacksas regi 1776 metais vykusioje Amerikos revoliucijoje. Suverenu tampa tauta. XIX amžiuje vyksta kultūros sekuliarizacija, o galiausiai XX amžiuje ir moralės sekuliarizacija, apogėjų pasiekusi septintajame dešimtmetyje, kai buvo paskelbtas siekis išsivaduoti iš visų praeities gniaužtų.

Iš viso to gali susidaryti įspūdis, kad sekuliarizacija buvo neatšaukiamas laipsniškas judėjimas į visišką religijos išnykimą, ne tik jos išstūmimą iš viešosios erdvės. Geriausiu atveju, remiantis tokia sekuliarizacijos teorija, religijoms būtų skirta vieta muziejuose siekiant šiandienes kartas supažindinti su buvusiųjų prieš jas prietarais ir kvailystėmis. 

Kodėl religija neišnyko?

Viskas būtų paprasta, bet taip nėra. Religija neišnyko. Žmonės vėl atsigręžia į religiją. Anot J. Sackso, vyksta desekuliarizacija arba tai, ką filosofas Michaelas Walzeris įvardijo kaip religines kontrrevoliucijas. Pats rabinas akcentuoja tai, kad nei mokslas, nei technologijos, nei rinkos ekonomika ar liberali demokratija negali atsakyti į tris pamatinius klausimus, kurie iškyla žmogui kažkuriuo jo gyvenimo metu: Kas aš esu? Kodėl aš esu čia? Kaip aš turėčiau gyventi? Tai yra klausimai, susiję su asmens tapatybe, gyvenimo prasme ir morale. „Mokslas pasako mums kaip, tačiau ne kodėl. Technologija suteikia galios, tačiau nepasako, kaip ja naudotis. Rinka suteikia pasirinkimų, tačiau nieko nebyloja apie tai, ką turėtume rinktis. Liberalios demokratijos valstybė suteikia maksimalią laisvę su minimaliomis nuorodomis, ką su ja daryti“, – paskaitos metu akcentavo rabinas J. Sacksas.

Religija neišnyko, nes nemažai daliai žmonių ji suteikia atsakymus į minėtuosius klausimus. Statistika, anot rabino J. Sackso, rodo tai, kad religingesni žmonės vidutiniškai turi daugiau vaikų, tad jau vien šis faktas neleidžia tikėtis galutinės sekuliarizacijos pergalės. Kitas svarbus dalykas, anot jo, yra tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Vidurio Rytuose vykdytas tiek daug žadėjęs sekuliaraus nacionalizmo projektas patyrė fiasko, todėl religija ten sugrįžta su dviguba jėga ir neretai dvigubu radikalumu.

Galiausiai J. Sacksas kiek plačiau aptaria globalizacijos fenomeną ir jo vaidmenį paaiškinant vykstančią desekuliarizaciją. Pats globalizacijos fenomenas, anot jo, nėra naujas, nauja yra tai, kad šiandienė globalizacija žengia koja kojon su lokalumo praradimu. Jis reiškiasi keliais lygmenimis – susvetimėjimu artimiausioje aplinkoje, kai mieliau gyvename socialiniuose tinkluose ir rečiau bendraujame su kaimynais, tautinės tapatybės praradimu, kurį kartais mėginama kompensuoti radikaliomis nacionalizmo formomis ir bendrų moralinių normų suirimu Vakaruose.

Atsakas ne toks, kokio reikia

J. Sacksas paskaitoje teigė, kad šiandien egzistuoja didžiulė neatitiktis tarp problemų, su kuriomis susiduriame, ir institucijų, kurioms tenka tas problemas spręsti. „Šiandienos problemos yra globalios. Ekonomika yra globali. Finansinės institucijos yra globalios. Klimato kaitos problema yra globali. Tačiau mes neturime efektyviai veikiančių globalių institucijų. Vienintelės efektyvios institucijos, kurias turime, yra nacionalinės. Jos nėra globalios, o tai reiškia, kad sistemiškai mūsų institucijos nėra pajėgios rimtai tvarkytis su egzistuojančiomis problemomis“, – akcentavo rabinas ir pridūrė, kad iš to dažnai kyla suvokimas, kad šiandien vykstantys pokyčiai yra nekontroliuojami, neturintys krypties, tikslo ir prasmės. Dėl to žmonės dažnai griebiasi religijos kaip šiaudo, padedančio šiame pasaulyje įžvelgti bent kažkokią prasmę ar net išspręsti dalį problemų.

Didžiosios pasaulio religijos yra tikrai globalios. Be to, anot J. Sackso, jos kiekvienam asmeniui suteikia nelygstamos vertės pojūtį, kuris nepriklauso nuo materialinės gerovės. To trūksta rinkos visuomenėje, siūlančioje maksimalią konkurenciją, tačiau minimalią pagalbą. Didžiosios religijos yra galingas tapatybės šaltinis, kai kiti tapatybę garantavę šaltiniai išgyvena krizę. Galiausiai religijos ir toliau kuria bei palaiko tvirtas bendruomenes ir tai taip pat vilioja nuo susvetimėjimo atomizuotose visuomenėse kenčiančius žmones.

Tačiau desekuliarizacijos ar M. Walzerio įvardintų religinių kontrrevoliucijų akivaizdoje pasaulis yra pasimetęs. Pirma, anot J. Sackso, politikai nežino, kaip elgtis su religija. Noras ją pašalinti iš viešosios erdvės, anot jo, neduoda norimų rezultatų, o religija, išprašyta pro duris, neretai prasibrauna atgal pro bet kokį pravirą plyšį, tačiau žymiai radikalesne ir modernybės projektą atmetančia forma.

Antra, kaip akcentuoja rabinas, politikai ir žiniasklaida neišmano religijos ir dažnai vadovaujasi stereotipais. Trečia, interneto pasaulis su visais socialiniais tinklais suteikia balsą patiems radikaliausiems religijos išpažinėjams, kurių balsas dažnai užgožia kitus. Galiausiai patys individai, tapę religingi, ne itin gerai išmano savo religiją ir vadovaujasi labai paviršutinišku supratimu.

Kas darytina?

Kuo tai pavojinga? J. Sacksas kalbėjo apie tai, kad kiekviena religija turi vadinamuosius „sunkiuosius tekstus“, kurie, jei interpretuojami paraidžiui ir taikomi tiesiogiai, gali sukelti neapykantos ar net smurto proveržių. „Sunkieji tekstai“ skatina oponentų demonizaciją ir pavojingiausios formos dualizmą, kuris pasaulį regi apokaliptinėmis kategorijomis kaip kovą tarp šviesos ir tamsos vaikų. Religinių tekstų interpretacija pasidarė itin svarbi XXI amžiuje“, – kalbėjo buvęs Jungtinės Karalystės vyriausiasis rabinas.

Iki šiol, anot jo, buvo vadovaujamasi nuostata ne reinterpretuoti tuos tekstus mūsų dienų kontekste, o paprasčiausiai siekti juos išstumti ir taip atimti iš jų galią siekiant visuomenės sekuliarizacijos. Tai nebeveikia. Rabino teigimu, vienintelis galimas atsakas į mūsų dienų religinį fanatizmą yra pakartotinis tų vadinamųjų sunkiųjų tekstų perskaitymas ir reinterpretavimas.

J. Sackso nuomone, šiandien mes turime siekti atgauti religinį raštingumą, privalome siekti suvokti kitus, kurie pasaulį regi kitaip nei mes, nes vadovaujasi kitokia tekstine tradicija. Be to, privalome išsiaiškinti, ką gi mums reiškia gyventi kaimynystėje su kitu, su kuriuo privalome bendrai ieškoti sugyvenimo būdo, nepaisydami skirtumų.

Kaip pavyzdį J. Sacksas nurodo XVII amžiaus mąstytojus – Hobbesą, Spinozą, Locke’ą, Miltoną, – kurie sugebėjo kritiškai interpretuoti Bibliją ir iš šio kritinio dialogo pasėti sėklų tokioms Vakarams svarbioms idėjoms kaip valdžios apribojimas, sandora ar socialinis kontraktas, tolerancijos, sąžinės laisvės doktrinos, žmogaus teisių idėja. Visos šios idėjos kilo siekiant spręsti konfliktus tarp katalikų ir protestantų.

Anot J. Sackso, šiandien mes privalome atgauti kai kurias pamatines idėjas, kurios stumiant sekuliarizaciją buvo išmestos lauk. Visų pirma tai yra idėja apie valstybę kaip sandorą, abipusės atsakomybės ir rūpesčio saitais susiejančią turtinguosius ir vargšus, galinguosius ir bejėgius. Antra, svarbu suvokti, kad religija yra didžiulis socialinio kapitalo šaltinis kalbant ypač apie šeimas ir bendruomenes. Kitaip tariant, šiandien svarbu ne apskritai kovoti su religija bandant ją nurašyti arba kaip kvailybę, arba kaip neišvengiamą radikalizmo šaltinį, o rūpintis tuo, kokia religinė mintis bus vyraujanti ir kokių receptų šiandienėms problemoms spręsti ji siūlys. Būtina ne užmiršti ir užsklęsti religinius tekstus, o iš naujo juos pažinti užduodant klausimą, ką jie mums gali pasakyti XXI amžiaus kontekste.

DONATAS PUSLYS

bernardinai.lt